pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos“(Pr 1,27).
Panašiai ir su puodžiumi,
sėdinčiu prie darbo /.../.
Rankomis jis minko molį
ir kojomis mina.
Jo širdis užimta rūpesčiu užbaigti glazūravimą,
ir jis nori rūpestingai užkurti savo degimo krosnį.
Visis šitie yra pasitikintys savo rankomis,
Kiekvienas jų yra įgudęs savo darbe.
Be jų negalėtų būti įkurtas joks miestas /.../.
Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje,
Nesupranta teismų nuosprendžių;
Jie negali paaiškinti išminties mokymo,
nei rasi juos tarp didžiūnų.
Betgi jie palaiko pasaulio sandarą
ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius (Sir 38, 29-34).
Ar nežinojote, kad angelai dirba, ir kad Danguje yra visokiausių dirbtuvių? Negalėtų ir būti kitaip, nes angelai – dvasinės būtybės, o dvasioms yra būdinga kurti. Taip ir žmonės, jau pasiekę šlovę, džiaugiasi ta pačia privilegija. Juk visai suprantama, kad didieji tapytojai, poetai, skulptoriai ar trimitininkai tęstų savo darbus Rojuje. Kas liktų iš Mocarto be muzikos? Kaip Velazkes Danguje būtų Velazkes be spalvų pilnos paletės ir didžiulės drobės prieš akis? Taip pat ir su tais, kurie rašo romanus, yra žemdirbiai, virėjai, juokdariai ar notarai. Danguje darbas yra Dievo teikiamos laimės dalis.
Tačiau, - pasakysite man, - kas gi tuomet lieka iš to garsaus amžinojo poilsio?
Aišku, ilsimasi, bet tik nuo nuovargio, prakaito, šio pasaulio rūpesčių, o ne nuo žmogiškojo būvio. Jau Jobo knygoje buvo parašyta, kad žmogus sukurtas darbui kaip paukščiai skrydžiui. Taigi, jei tai mūsų savybė, būtų nesąmonė praleisti amžinybę tinginiaujant.
Bet grįžkime prie reikalo. Prieš Jahvei sukuriant žmogų, Dangaus dirbtuvėse nebuvo dirbama nei su medžiu, nei su akmeniu, nei su bronza, nei su jokia kita materialia medžiaga. Angelai modeliuodavo kūrinius tik vaizduotėje ir sandėliuodavo juos fantazijos darbų saugykloje. Ten pūpsojo (tai tik būdas pasakyt, nes dvasia neužima vietos) kalnai projektų: kupranugariai dykumoms, asiliukai laukams, saulėlydžiai Antarktidai, įvairios tekstūros debesys tropikų audroms... Kartais Jahvė – žinoma, vienintelis tikras Kūrėjas (visi kiti yra tik kūrybingi) – aplankydavo tą svajonių sandėlį, patvirtindavo kuriuos nors projektus ir suteikdavo jiems būtį, išplėšdamas iš nebūties.
Viskas buvo taip sutvarkyta. Taigi visi ten, aukštybėse, buvo labai nustebę, kai vieną rytą Dievas nusprendė susitepti rankas moliu.
Jahvė padarė pertraukėlę. Peržvelgė visą kūriniją ir akimirkai sustabdė centrinį galaktikų laikrodį: sulaikė žvaigždžių mirksėjimą, kometų skrydį, upių srovenimą, vėjelio švilpimą... Tą sekundę netgi bangos vandenyne taip ir liko pasistiebusios lyg būtų iškaltos iš sidabro. Pasaulyje stojo tokia gili tyla, kad net ir angelai bijojo ją sutrikdyti savo skrydžiu. Ir Dievas tarė:
Pradėsime antrąjį Kūrimo veiksmą. Viskas yra paruošta pasitikti šio pasaulio valdovą. Taigi padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą...
Tuomet nusileido į žemę ir paupy, gluosnių pavėsyje, atidarė puodžiaus dirbtuvę.
Jahvė nuo žemės paėmė purvo. Rausvas ir minkštas molis iš karto pakluso švelnioms Kūrėjo rankoms.
Pirmiausia padarysiu jūsų karaliaus kūną, – pasakė Jahvė.
Pasilenkęs prie žemės ėmė lipdyti, tyliai kalbėdamas:
Tavo kūnas bus gražus ir stiprus. Vaikščiosi išsitiesęs, nes neturi žemintis prieš jokį kūrinį, tiktai prieš savo Dievą.
Tavo akys žvelgs tiesiai kaip ereliai ir matys reljefą, matuos atstumus ir džiaugsis daiktų spalvomis. Įžiebsiu jose tokią šviesą, kad kiti kūriniai atpažintų tave kaip savo šeimininką.
Tavo rankos bus patrauklios ir stiprios: bus tinkamos smogti, bet dalins ir glamones. Jos turės net savo kalbą, tokią pat išraiškingą kaip ir žvilgsnis ar žodis. Tau tarnaus, kad kurtum grožį, valdys grubius ir tobulai tikslius instrumentus, bus jautrios bei tvirtos.
Sukursiu tau širdį – kraujo pompą, kuri ne tik teiks gyvybę visam kūnui, bet ir bus dvasios seismografu, tikslioje dūžių skalėje registruojančiu visas emocijas, kurias tavo siela gali patirti.
Turėsi galingas smegenis, galinčias pažinti slapčiausius šios tau sukurtos visatos dėsnius. Smegenų pagalba daug pasieksi, net pats nežinosi, kur jų ribos. Tai bus tobulas aparatas, jei paklus dvasiai, savo vadovei, jei nusižemins prieš tiesą ir ja tikės, jei išmoks pasirinkti Išmintį, o ne išmonę, jei neatsisakys pažinti manęs, savo Kūrėjo.
Be to, tau suteikiu dovaną, kurią iki šiol buvo gavę tik angelai. Sugebėsi mylėti ir priimti meilę. Atsiduodamas kūnu, atiduosi savo sielą ir visą savo būtį, kaip ir aš pats tau save atiduodu. Galėsi susivienyti su savo žmona, o ji su tavimi ištikima ir vaisinga meile. Ir kai sakysi ,,amžinai“, taip ir bus: mylėdamas tapsi amžinas, kaip ir aš esu amžinas.
Šis molis, iš kurio tave lipdau, yra šventas. Būsi kūrinys iš purvo ir dvasios. Neparsiduok, neniekink medžiagos, kurią tau daviau. Nes ir tavo kūnas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Mano Sūnaus kūnas man buvo modeliu kuriant tave, Adomai.
Po to Jahvė papūtė viesulingu vėju, kuris sukietino molį, persmelkė visas poras ir pripildė gyvybės.
Taip atsirado pirmasis žmogus, vienintelis materialus kūrinys, kuris būdamas Dievo atvaizdu, veidas į veidą kalbėjosi su Jahve, mylėjo, kaip myli Jahvė, ir viešpatavo viskam, kas krutėjo ant žemės.
Tu iš tiesų svarbus, - tarė Kūrėjas, - visata yra tavo.
Pavadink kiekvieną gyvūną ir kiekvieną augalą, nes viską sukūriau tau, o jie dar nežino, kas esantys nei kam yra visatoje. Tu turi apibrėžti ir jiems paaiškinti.
Išmok būti šios žemės šeimininku. Neprašyk, kad tau teiktų tai, ką tik aš galiu duoti. Taip įžeistum mane, sugriautum save ir žemė tave nubaustų.
Mylėk pasaulį, kaip aš myliu, gerbdamas jo dėsnius. Žvelk į grožį ir niekad nenustok juo stebėtis,-- taip pažinsi mane, jo Kūrėją.
Dirbk: padėk man papildyti mano kūrinį. Savo viešpatavimą žemėje parodysi paversdamas ją savo namais, prijaukindamas sau ir mano Sūnui tarnauti.
Viską sutvarkiau Betliejuje Jėzaus gimimui. Tačiau dar trūksta kelių, kuriais atkeliaus piemenys ir Išminčiai. Tau teks padaryti kelių planą, pastatyti Erodo pilį, ėdžias oloje, užeigą...
Arkliai dar ,,basi“. Turėsi tapti kalviu, kad išspręstum šią problemą. Ir puodžiumi, kaip ir aš, kad būtų kur laikyti vandenį ir gruodus mano Betliejaus namuose. Turi išrasti gyvulininkystę, nes viską reikia pripildyti avelių. Tau duosiu visokių augalų sėklų, kad atsirastų žemės ūkis.
Be to, turi žinoti, kad žemės gelmėse paslėpiau naftos, o materijos šerdį pripildžiau energijos. Turėk kantrybės, - atrasi tai ir būsi galingas.
Sukūriau aštuonis milijonus paukščių rūšių, kad išmoktum mėgdžioti jų skrydį. 
Jie bus ir tavo muzikos mokytojai. (Taip pat yra aštuoni milijonai skruzdžių rūšių, bet abejoju, kad jos galėtų tave išmokyti ko nors praktiško, kad ir kaip stengtųsi pasakėčių kūrėjai.)
Galiausiai, tau suteikia žodžio dovaną, kad kalbėtume tavo kalba, kai tau manęs reikės. Kalbėk su manim, noriu būti tavo pašnekovas visą laiką. Kasdien paskirk man savo darbą ir dainuok man visose savo dainose.
Visuomet sakyk tiesą – nepaniekink žodžio, kurį tau daviau. Jei pavargsi, gali sukurti literatūrą.
Su visu tuo, ar galėsi padėti man pastatyti prakartėlę?
