20081230

Dievo pastatyta prakartėlė (III) - Jahvė, puodžius


,,Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,

pagal savo paveikslą sukūrė jį;

vyrą ir moterį; sukūrė juos“(Pr 1,27).

Panašiai ir su puodžiumi,

sėdinčiu prie darbo /.../.

Rankomis jis minko molį

ir kojomis mina.

Jo širdis užimta rūpesčiu užbaigti glazūravimą,

ir jis nori rūpestingai užkurti savo degimo krosnį.

Visis šitie yra pasitikintys savo rankomis,

Kiekvienas jų yra įgudęs savo darbe.

Be jų negalėtų būti įkurtas joks miestas /.../.

Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje,

Nesupranta teismų nuosprendžių;

Jie negali paaiškinti išminties mokymo,

nei rasi juos tarp didžiūnų.

Betgi jie palaiko pasaulio sandarą

ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius (Sir 38, 29-34).


Ar nežinojote, kad angelai dirba, ir kad Danguje yra visokiausių dirbtuvių? Negalėtų ir būti kitaip, nes angelai – dvasinės būtybės, o dvasioms yra būdinga kurti. Taip ir žmonės, jau pasiekę šlovę, džiaugiasi ta pačia privilegija. Juk visai suprantama, kad didieji tapytojai, poetai, skulptoriai ar trimitininkai tęstų savo darbus Rojuje. Kas liktų iš Mocarto be muzikos? Kaip Velazkes Danguje būtų Velazkes be spalvų pilnos paletės ir didžiulės drobės prieš akis? Taip pat ir su tais, kurie rašo romanus, yra žemdirbiai, virėjai, juokdariai ar notarai. Danguje darbas yra Dievo teikiamos laimės dalis.


  • Tačiau, - pasakysite man, - kas gi tuomet lieka iš to garsaus amžinojo poilsio?


Aišku, ilsimasi, bet tik nuo nuovargio, prakaito, šio pasaulio rūpesčių, o ne nuo žmogiškojo būvio. Jau Jobo knygoje buvo parašyta, kad žmogus sukurtas darbui kaip paukščiai skrydžiui. Taigi, jei tai mūsų savybė, būtų nesąmonė praleisti amžinybę tinginiaujant.


Bet grįžkime prie reikalo. Prieš Jahvei sukuriant žmogų, Dangaus dirbtuvėse nebuvo dirbama nei su medžiu, nei su akmeniu, nei su bronza, nei su jokia kita materialia medžiaga. Angelai modeliuodavo kūrinius tik vaizduotėje ir sandėliuodavo juos fantazijos darbų saugykloje. Ten pūpsojo (tai tik būdas pasakyt, nes dvasia neužima vietos) kalnai projektų: kupranugariai dykumoms, asiliukai laukams, saulėlydžiai Antarktidai, įvairios tekstūros debesys tropikų audroms... Kartais Jahvė – žinoma, vienintelis tikras Kūrėjas (visi kiti yra tik kūrybingi) – aplankydavo tą svajonių sandėlį, patvirtindavo kuriuos nors projektus ir suteikdavo jiems būtį, išplėšdamas iš nebūties.


Viskas buvo taip sutvarkyta. Taigi visi ten, aukštybėse, buvo labai nustebę, kai vieną rytą Dievas nusprendė susitepti rankas moliu.


Jahvė padarė pertraukėlę. Peržvelgė visą kūriniją ir akimirkai sustabdė centrinį galaktikų laikrodį: sulaikė žvaigždžių mirksėjimą, kometų skrydį, upių srovenimą, vėjelio švilpimą... Tą sekundę netgi bangos vandenyne taip ir liko pasistiebusios lyg būtų iškaltos iš sidabro. Pasaulyje stojo tokia gili tyla, kad net ir angelai bijojo ją sutrikdyti savo skrydžiu. Ir Dievas tarė:

  • Pradėsime antrąjį Kūrimo veiksmą. Viskas yra paruošta pasitikti šio pasaulio valdovą. Taigi padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą...


Tuomet nusileido į žemę ir paupy, gluosnių pavėsyje, atidarė puodžiaus dirbtuvę.


Jahvė nuo žemės paėmė purvo. Rausvas ir minkštas molis iš karto pakluso švelnioms Kūrėjo rankoms.

  • Pirmiausia padarysiu jūsų karaliaus kūną, – pasakė Jahvė.

Pasilenkęs prie žemės ėmė lipdyti, tyliai kalbėdamas:

  • Tavo kūnas bus gražus ir stiprus. Vaikščiosi išsitiesęs, nes neturi žemintis prieš jokį kūrinį, tiktai prieš savo Dievą.

Tavo akys žvelgs tiesiai kaip ereliai ir matys reljefą, matuos atstumus ir džiaugsis daiktų spalvomis. Įžiebsiu jose tokią šviesą, kad kiti kūriniai atpažintų tave kaip savo šeimininką.

Tavo rankos bus patrauklios ir stiprios: bus tinkamos smogti, bet dalins ir glamones. Jos turės net savo kalbą, tokią pat išraiškingą kaip ir žvilgsnis ar žodis. Tau tarnaus, kad kurtum grožį, valdys grubius ir tobulai tikslius instrumentus, bus jautrios bei tvirtos.

Sukursiu tau širdį – kraujo pompą, kuri ne tik teiks gyvybę visam kūnui, bet ir bus dvasios seismografu, tikslioje dūžių skalėje registruojančiu visas emocijas, kurias tavo siela gali patirti.

Turėsi galingas smegenis, galinčias pažinti slapčiausius šios tau sukurtos visatos dėsnius. Smegenų pagalba daug pasieksi, net pats nežinosi, kur jų ribos. Tai bus tobulas aparatas, jei paklus dvasiai, savo vadovei, jei nusižemins prieš tiesą ir ja tikės, jei išmoks pasirinkti Išmintį, o ne išmonę, jei neatsisakys pažinti manęs, savo Kūrėjo.

Be to, tau suteikiu dovaną, kurią iki šiol buvo gavę tik angelai. Sugebėsi mylėti ir priimti meilę. Atsiduodamas kūnu, atiduosi savo sielą ir visą savo būtį, kaip ir aš pats tau save atiduodu. Galėsi susivienyti su savo žmona, o ji su tavimi ištikima ir vaisinga meile. Ir kai sakysi ,,amžinai“, taip ir bus: mylėdamas tapsi amžinas, kaip ir aš esu amžinas.

Šis molis, iš kurio tave lipdau, yra šventas. Būsi kūrinys iš purvo ir dvasios. Neparsiduok, neniekink medžiagos, kurią tau daviau. Nes ir tavo kūnas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Mano Sūnaus kūnas man buvo modeliu kuriant tave, Adomai.


Po to Jahvė papūtė viesulingu vėju, kuris sukietino molį, persmelkė visas poras ir pripildė gyvybės.

Taip atsirado pirmasis žmogus, vienintelis materialus kūrinys, kuris būdamas Dievo atvaizdu, veidas į veidą kalbėjosi su Jahve, mylėjo, kaip myli Jahvė, ir viešpatavo viskam, kas krutėjo ant žemės.

  • Tu iš tiesų svarbus, - tarė Kūrėjas, - visata yra tavo.

Pavadink kiekvieną gyvūną ir kiekvieną augalą, nes viską sukūriau tau, o jie dar nežino, kas esantys nei kam yra visatoje. Tu turi apibrėžti ir jiems paaiškinti.

Išmok būti šios žemės šeimininku. Neprašyk, kad tau teiktų tai, ką tik aš galiu duoti. Taip įžeistum mane, sugriautum save ir žemė tave nubaustų.

Mylėk pasaulį, kaip aš myliu, gerbdamas jo dėsnius. Žvelk į grožį ir niekad nenustok juo stebėtis,-- taip pažinsi mane, jo Kūrėją.

Dirbk: padėk man papildyti mano kūrinį. Savo viešpatavimą žemėje parodysi paversdamas ją savo namais, prijaukindamas sau ir mano Sūnui tarnauti.

Viską sutvarkiau Betliejuje Jėzaus gimimui. Tačiau dar trūksta kelių, kuriais atkeliaus piemenys ir Išminčiai. Tau teks padaryti kelių planą, pastatyti Erodo pilį, ėdžias oloje, užeigą...

Arkliai dar ,,basi“. Turėsi tapti kalviu, kad išspręstum šią problemą. Ir puodžiumi, kaip ir aš, kad būtų kur laikyti vandenį ir gruodus mano Betliejaus namuose. Turi išrasti gyvulininkystę, nes viską reikia pripildyti avelių. Tau duosiu visokių augalų sėklų, kad atsirastų žemės ūkis.

Be to, turi žinoti, kad žemės gelmėse paslėpiau naftos, o materijos šerdį pripildžiau energijos. Turėk kantrybės, - atrasi tai ir būsi galingas.

Sukūriau aštuonis milijonus paukščių rūšių, kad išmoktum mėgdžioti jų skrydį. Jie bus ir tavo muzikos mokytojai. (Taip pat yra aštuoni milijonai skruzdžių rūšių, bet abejoju, kad jos galėtų tave išmokyti ko nors praktiško, kad ir kaip stengtųsi pasakėčių kūrėjai.)

Galiausiai, tau suteikia žodžio dovaną, kad kalbėtume tavo kalba, kai tau manęs reikės. Kalbėk su manim, noriu būti tavo pašnekovas visą laiką. Kasdien paskirk man savo darbą ir dainuok man visose savo dainose.

Visuomet sakyk tiesą – nepaniekink žodžio, kurį tau daviau. Jei pavargsi, gali sukurti literatūrą.

Su visu tuo, ar galėsi padėti man pastatyti prakartėlę?


20081225

Su Šv. Kalėdom!

Viduramžių teologas Vilhelmas de S. Thierry kartą yra pasakęs: Dievas, pradedant nuo Adomo, matė, kad jo didybė žmoguje provokavo pasipriešinimą; kad žmogus jaučiasi ribojamas savo būtyje ir grasinamas savo laisvėje. Todėl Dievas pasirinko naują kelią. Tapo Kūdikiu. Tapo priklausomu ir silpnu, reikalingu mūsų meilės. Dabar, sako Kūdikiu tapęs Dievas, nebegalite manęs bijoti, dabar galite mane tik mylėti.

20081219

Dievo pastatyta prakartėlė (II) - Big Bang




Dievas tarė: ,,Tebūnie šviesa“. Ir atsirado šviesa (pr 1,3).

Dar nebuvo akių, kurios regėtų šviesą, o šviesa jau buvo sukurta. Dangaus dirbtuvėse dar nebuvo sukurtos spalvos: neegzistavo mėlyna, kuri pasirodys pirmojo pavasario ore, nei raudona, kuri tarsi šauks iš kraujo ir aguonų. Iš tiesų niekas net nežinojo, kas yra spalva, nei kam ji reikalinga. Nebuvo nei formų, nei materijos, netgi smėlio smiltelės, kurią būtų galima nušviesti. Atrodė, kad sutemos vis dar buvo, tačiau Dievas – nesukurtoji šviesa – jau nušvietė sceną pirmajam sukūrimo veiksmui.

Jahvė žinojo, kad ta paprasta akimirka amžiams bėgant bus pavadinta big-bang (didžiuoju sprogimu). Jis iš nieko sukūrė dulkelę, pakėlė ant savo delno ir paliko didelės tuščios salės viduryje. Po to pažvelgė į ją, ir visa sukurtoji šviesa susitelkė į tą neįžiūrimą taškelį. Jahvė tarė:
- Nuo šiol keletą milijonų metų labai sparčiai augsi, išsiplėsi tiek, kad užimsi visą šią salę. Pripildysi ją galaktikų ir žvaigždžių, planetų su savo mėnuliais ir milijonais šviesų, iš kurių atsiras Betliejus ir jo apylinkės. Taip pat iš tavęs kils juodosios skylės, kad suglumtų matematikai ir astronomai... Materijos visata ištrykš iš tavo gelmių, kad būtų paruoštas lopšelis mano Sūnui... Būsi lietus, kruša, žaibas ir griaustinis. Iš tavęs gims muzika ir tyla, džiunglės ir dykumos, vandenynai ir marios... o aš kol kas turiu svarbesnių reikalų.
Po to Yahvė nusprendė, kad išmušė valanda sukurti laiką. Taigi iš kažkur išsitraukė chronometrą ir pasiruošė nuspausti mygtuką. Angelai, archangelai ir visos Dangaus hierarchijos, susėdę svečių tribūnose, sulaikę kvapą laukė veiksmo pradžios. Vienas ką tik gimęs (reikėtų sakyti ,,ką tik sukurtas) cherubinas kalbėjosi su šv. Mykolu apie keisto Dievo projektuojamo pasaulio savybes.

- Materija? Kas yra materija?
- Sunku paaiškinti. Tačiau turėk kantrybės, lieka nedaug laiko...
- Laiko? O kas yra laikas?...
Angelų nuomone, sprogimas buvo pats nuostabiausias reginys, kurio veikėjas būtų kūrinys. Jie yra pratę matyti dieviškosios esmės begalybę, ir lengvai jų nenustebinsi, tačiau šį kartą negalėjo susivaldyti ir jų plojimai nuskambėjo po dangaus skliautais lyg Dievo garbinimo griausmas.
Per sekundės dešimtadalį milijonai šviesų pasipylė kaip didžiulis šviesų ir aiškių, ką tik atsiradusių spalvų žiedas. Gaudesys sustiprėjo ir išsiliejo kaip gilių ir melodingų atgarsių krioklys, kokio niekad nebuvo visatoje girdėta nei prieš tai, nei po to. Tai buvo pirmoji didžioji Jahvės simfonija žvaigždžių orkestrui ir angelų chorui.

Ta dulkelė per keletą amžinybės sekundžių taip stebuklingai išsiplėtė, kad, Dievui vadovaujant, virto viskuo, ką galima pamatyti ir paliesti šiame pasaulyje: lietų ir krušą, muziką ir tylą, švelnų vėjelį, krioklį, vandenyną, džiungles ir dykumą. Ji tapo vulkanu ir ugnimi, žemės gelmėse įkalinta energija ir urano atomais. Apsigyveno mažytėse ląstelėse, kurios pripildė jūras ir orą. Ėmė skraidyti paukščiuose... Ir tas Dievo sukurtas žiupsnelis beveik nieko virto netgi smegenimis, kad tarnautų dvasiai.

- Big-bang teorija – iš savo invalido vežimėlio tvirtino žymus profesorius – niekais paverčia sukūrino idėją. Mums nereikia Dievo, kad paaiškintume pasaulio atsiradimą... Visada nuolat kuria pati save. Dvasia neegzistuoja.

Pranešėjas dėl progresyvinio ir nepagydomo paralyžiaus judino tik kairės rankos pirštus ir galėjo bendrauti beasmeniu metalinio ypač tobulo kompiuterio balsu,. Publika nuščiuvusi klausėsi to akivaizdaus įrodymo, ką sugeba padaryti žmogaus siela, kad įveiktų materijos apribojimus. Tačiau keisčiausia buvo, kad ta galinga ir protinga dvasia neigė akivaizdžiausia: savo kaip dvasios egzistavimą.

Profesoriaus Angelas Sargas stengėsi pašnibždėti jam į ausį, kad taip samprotaujant, bet kuris iš jo mokinių vieną dieną galėtų pasakyti:- Tas garsas, kurį girdžiu, sklinda iš aparato. Gerai išmanau, kai gaunamas ir perteikiamas. Netgi galiu išreikšti matematinėmis formulėmis... Bijau, brangus mokytojaus, kad tavo buvimas yra tik hipotezė. Dar daugiau, manau, kad tu neegzistuoji.

20081213

Dievo pastatyta prakartėlė (I)





Artėja Kalėdos ir sugalvojau pasidalinti pamažu su jumis, vienu iš mano megstamiausiu tekstu apie tai...Paziurėsim ar jums irgi patiks...

Pradžioje Dievas norėjo pastatyti prakartėlę ir sukūrė visatą lopšeliui papuošti.

Artėja Kalėdos ir sugalvojau pasidalinti pamažu su jumis, vienu iš mano megstamiausiu tekstu apie tai...Pažiurėsim ar jums irgi patiks...

Pradžioje Dievas norėjo pastatyti prakartėlę ir sukūrė visatą lopšeliui papuošti.
Pirmiausia sugalvojo laiką ir padalijo jį į mėnesius, savaites, dienas. Dienas sudarė milijonai metų, kurie Dievui lyg akimirkos.
Ir pradėjo dirbti.
Padarė dangų ir pripildė žvaigždžių bei paukščių.
Padarė šviesą, o po to – saulę (nors ir keista, bet taip pasakoja Biblija), ir įžiebė baltą žibintą nakčiai, kad geriau matytųsi Jėzaus veidas, ir Kūčių naktį angelai nesuklystų.
Sukūrė kalnus tokius tikrus, kad atrodė padaryti iš kamštinio medžio žievės, apvainikavo juos ereliais ir sniegu.
Iš sidabrinio popieriaus padarė jūras ir vandenynus, o iš auksuoto smėlio – dideles dykumas Trijų Karalių kupranugariams.
Po to pasišaukė mažiausią iš visų žvaigždžių (vos 6 milijonų hipermegavatų stiprumo) ir nunešė ją į kitą visatos pakraštį. Ten labai atsargiai pirštu stumtelėjo žvaigždutę kaip tik tokia jėga, kad po daugelio amžių ji mirksėtų virš Arabijos paplūdimių, Rytų Išminčių akyse.
Dievui tai buvo nesunku. Vienu savo žvilgsniu nuspalvino visų rūšių gėles, kurias tik buvo sukūręs, ir samanomis išklojo upių krantus. Taip pat išaugino medžius, kurie ražydamiesi sujudono orą ir sukėlė vėjelį bei uraganus. Dabar sakoma, kad vėjas judina medžius, o ne atvirkščiai, bet tai dar reikėtų įrodyti.
Su vėju atsirado kopos ir pirmoji laukų muzika.
Po to Dievas stabtelėjo ir pagalvojo, kur pastatyti savo prakartėlę. Pasirinko Betliejų. Išgalvojo statulėles: jautį, asilą, skalbėjas, piemenis… Kadangi neskubėjo, davė jiems protėvius: tėvus, senelius, prosenelius… Šimtai gyvenimų sukurti vieną gyvenimą, tūkstančiai meilių, kad išgautų tinkamą gestą, balso toną, būtent taip ištiestą ranką Dievo prakartėlei.
Galvojo apie savo Motiną: visą amžinybę apie Ją svajojo. Trokšdamas jos švelnumo, Marijos protėviuose piešė lyg eskizus tos gėlės, kuri turėjo išdygti savo laiku.
Kaip dailininkas, atkakliai ieškantis tobulo potėpio, Dievas nupiešė tūkstančius šypsenų daugybėje lūpų. Ir kitose akyse išbandė šviesiausią žvilgsnį, kurį turės Jo Motina. Kol vieną dieną gimė Mergelė Marija, Jo mylimiausioji Dukra, Nekalčiausia Sužadėtinė, jo šedevras. Ir padėjo Ją prakartėlėje prie lopšelio su Jėzumi, kuris būdamas tik Marijos, buvo gyvas jos atvaizdas.
Ir Dievas matė viską, ką buvo padaręs. Ir tai buvo labai gera, dar daugiau – nuostabu. Ir taip Jam patiko, kad nusprendė tiesiogiai transliuoti savo Sūnaus gimimą į visus istorijos gruodžio mėnesius ir į visas širdis, kuriose būtų vietos prakartėlei. Taip atsirado Kalėdos.
Kalėdos tai ne sukaktis ir ne prisiminimas. Tai ir ne jausmas. Tai diena, kai kiekvienoje sieloje Dievas stato prakartėlę. Mūsų tiktai prašo, kad paliktume švarų kampą; prašo išsiplauti ausis, kad išgirstume angelų giesmę Kūčių naktį; kad sukauptą purvą nusiplautume geriausiu Atgailos muilu; kad atidarytume langus ir pažiūrėtume į dangų, gal kartais pamatysime vėl keliaujant Tris Karalius. Patikėkite, jie tikrai egzistuoja, seka tą pačią žvaigždę, eidami link to paties betliejaus.

Gal išvysim tik jaunų imigrantų porą, ką tik atvykusią į miestą.
Neturi asiliuko, nes ši rūšis jau benykstanti, tik seną dardantį motociklą, kuris nežinia kaip dar važiuoja. Neras vietos viešbučiuose ir ji turės gimdyti metro stotyje. Kaip bus žvaigždei sunku tenai nusigauti ir įsitaisyti perone be policijos leidimo.
Jei kartais praeitų pro tavo duris, nesakyk, kad tavo namas pilnas svečių. Jiems užtenka tavo širdies tvarto. Atlapok duris ir pasiruošk žaisti lėlėmis su Marija. Leisk ir man būti kartu…

20081201

Biblija ar mobilus?

Šiandien gavau tą žinutę...
Įsivaizduokite, kas atsitiktų jei su savo Biblija elgtumės taip, kaip elgiamės su savo mobiliuoju telefonu?

Visuomet įsimestume savo Bibliją į rankinę, kelnių ar švarko kišenę. Net keletą kartų per dieną užmestume į ją akį. Pamiršę ją namuose ar darbe, sugrįžtume jos ieškoti. Naudotumės ja norėdami išsiųsti draugams žinutes.

O jei elgtumės su jai taip, tarsi negalėtume be jos gyventi?..O jei dovanotume ją savo vaikams, kad jie būtų saugūs, ir kad galėtume su jais bendrauti?...

Skirtingai nuo mobilaus telefono, Biblijai nepažįstami ryšio trikdžiai. Prie jos galime "prisijungti" bet kada ir bet kur. Mums nereikia rūpintis sąskaitos papildymu, nes Jėzus jau sumokėjo už visą sąskaitą, ir mes turime nelimituotą pokalbių skaičių. Be to, ryšys niekada negali būti nutrauktas, o baterija yra užkrauta visam gyvenimui.


Greitieji numeriai:

Kai esi liūdnas, surink Jono 14.
Kai esi susinervinęs, surink Psalmę 51.

Kai esi susirūpinęs, surink Mato 6, 19-34.

Kai esi pavojuje, surink Psalmę 91.

Kai Dievas tau atrodo tolimas, surink Psalmę 63.

Kai tavo tikėjimas turi būti sustiprintas, surink Žydams 11.

Kai esi vienas ir apimtas baimės, surink Psalmę 23.

Kai esi šiurkštus ir kritiškas, surink 1 Korintiečiams, 13.

Jei nori pažinti laimės paslaptį, surink Kolosiečiams 3, 12-17.

Kai nori poilsio ir ramybės, surink Mato 11, 25-30.

NAUDOKIS ŠIUO GREITŲJŲ NUMERIŲ SĄRAŠU IR DALINKIS JUO SU SAVO DRAUGAIS

20081123

Faina papūga

Girdėjau, kad daugeliui iš Jūsų dabar sunkus metas...Gal atsipalaiduosite vieną minutę?

video

20081115

Be žodžių

Reikia daug talentų tiek daug pasakyti per tiek mažai laiko...bet čia širdies kalba... Ar suprantate?

20081103

Vėlinės



Vakar buvo Vėlinės. Lietuvoje tai tokia svarbi diena, kad net turi ypatingą pavadinimą. Ispaniškai, pvz., reikia trijų žodžių, "dia de los difuntos", tai yra "mirusiųjų diena". Nuo pat pradžių mane domino, kaip žmonės mini šią dieną. Visi žmonės važiuoja į kapines aplankyti savo artimųjų kapų. Jei įmanoma, net prieš kelias dienas kapus gražiai sutvarko.
Aš dar kaip šiandien prisimenu savo pirmąsias Vėlines Lietuvoje. Gera draugė mane pakvietė į Antakalnio kapines. Tais metais snigti buvo pradėję prieš mėnesį, ir apie Vėlines sniego buvo maždaug iki kelių. Draugė pasiūlė važiuoti į kapus, kai pradės temti, tad ir susitarėm apie 18 val. Man buvo keista, nes maniau, kad tamsoje nieko nematysim, o be to, nuo vaikystės kapines asocijuodavau su kažkuo paslaptingu ir baugiu. Taigi draugės mintis apie apsilankymą kapinėse vakare, kai jau tamsu, manęs nesužavėjo, tačiau galų gale sutikau.
Pakeliui į Antakalnį draugė man papasakojo apie sausio 13 d. įvykius. Kai priėjom kapines iš tolo pamačiau visai netikėtą vaizdą – kalniukas nuklotas sniegu ir tūkstančiu spinduliuojančių liepsnų. Aš sustojau ir žiūrėjau kaip užburta. Oi ne, tikrai aš to nesitikėjau, buvau pratusi prie kitokio kapinių vaizdo. Iki tos dienos kapinės man buvo kaip gražus parkas pilnas kiparisų, kur dauguma kapų būdavo mūrinėse sienose, tvarkingai sudėlioti vieni šalia kitų. Sunku būtų papuošti juos gėlėmis ar žvakėmis.
Per Vėlines Lietuvoje aš puikiai supratau, kodėl mane pakvietė tenai, kai jau sutemę ir netgi ėmiau po truputį suvokti kai kuriuos lietuvių charakterio bruožus, kurie (ir iki šiol...) man atrodo nuostabiai mįslingi. Toks charakteris, manyčiau, labai padeda prisiartinti prie transcendencijos ir prie žmogaus sielos didybės.
Veliau man teko dažniau aplankyti kapus Lietuvoje. Kartais dėl draugių artimųjų laidotuvių, kartais dėl to, kad kai kurios draugės mėgsta ten pasivaikščioti, nes kapuose ramu, o kartais tiesog dėl to, kad Vėlinės. Vakar buvau Rasų kapinėse. Ieškojau, kur geriau palikti gėlės, nes Rasose neturiu jokio artimo žmogaus. Radau Čiurlionio kapą ir ten padėjau savo puokštelę, nes pagalvojau, kad jo kūryba man gražiai kalba apie tą šiek tiek paslaptingą Lietuvos dvasią.

20081020

Kad pasijuoktumėte

Verta išmokti kalbų




Nepasitikėk išvaizda

20081019

Drąsus prašymas


Viena iš mano skaitytojų atsiuntė tekstą, kuris man labai patiko, dėl to sugalvojau čia jį pakabinti. Ši malda buvo rasta prie leitenanto André Zirnheld kūno, kuris žuvo kovodamas Libijoje 1942 m. liepos mėn. antskrydžio už priešo linijų metu. Prieš karą André Zirnheld dėstė filosofiją universitete. Jo parašyta malda yra laikoma visų parašiutininkų malda. Štai ji...

THE PARATROOPER'S PRAYER

I'm asking You God, to give me what You have left.Give me those things which others never ask of You. I don't ask You for rest, or tranquility.Not that of the spirit, the body, or the mind.I don't ask You for wealth, or success, or even health.All those things are asked of You so much Lord,that you can't have any left to give.Give me instead Lord what You have left.Give me what others don't want.I want uncertainty and doubt.I want torment and battle.And I ask that You give them to me now and forever Lord,so I can be sure to always have them,because I won't always have the strength to ask again.But give me also the courage, the energy,and the spirit to face them.I ask You these things Lord,because I can't ask them of myself

20081011

"Turi surasti, tai ką myli"

Tai Steve Jobs, vieno iš Macintosh kūrėjų, patarimas studentams. Verta įsiklausyti į jo žodžius. Pažadu, tai neužims daug laiko. Tiksliau kalbant, tai bus lygiai 15 minučių (sakau tai mano be galo užimtoms draugėms...).




20081005

Grybauti



Sekmadienį važiavau grybauti netoli Varėnos. Seniai norėjau patirti, kas tai yra, kodėl lietuviai taip mėgsta šį užsiėmimą. Jau buvau bandžius vieną kartą prieš keletą metų. Išsiruošėm į mišką gegužės pabaigoje, bet tada nė vieno grybo neradom, matyt, per anksti grybams. Bet šį kartą buvau pasiryžusi naudoti visas priemones, kad pasiekčiau tikslą. Nors iš ryto jaučiausi nelabai kaip (toks lietuviškas ruduo vis dėlto mane pakando), labai džiaugiausi, kai galų gale buvau mašinoje kartu su kitomis 4 grybų mėgėjomis.
Kokius nepakartojamus įspūdžius patyriau tą dieną: kokių gražių miškų yra Lietuvoje ir kokia atgaiva ten pasivaikščioti; kaip smagu, kai pagaliau pradedi atskirti kai kuriuos grybus (gal jau žinot, kad Ispanijoje, išskyrus Kataloniją, žmonės neišmano grybų meno, juos randa tik supermarketuose gražiai supakuotus). O kokia neaprašoma laimė, kai pirmą kartą susiduri akis į akį su baravyku! Tada jau tau nerūpi nei ūmėdės, nei kalpokai, jau tik nori vėl matyti grybų karalių. O kai įsijauti į tą veiklą, visas pasaulis aplink tave dingsta, tu jau daugiau nieko nematai, tik grybus.

Nors žinai, kad jei nežiūrėsi bent retkarčiais į kažkokį ženklą, neturėsi atskaitos taško, gali pasiklysti. Tave užvaldo tokia stipri jėga, kuri nuolat reikalauja žiūrėti į apačią. Ir, žinoma, man atsitiko, kaip ir buvo galima numanyti - pasiklydau. Ėmiau šaukti kitų vardus, bet nieko aplink negirdėjau, tik medžių ošimą ir šakelių traškėjimą po kojomis...
Tik tada pradėjau suvokti, kas galėtų man atsitikti, jei pasiklysiu miške. Buvo baisu įsivaizduoti, kad vietoj to, kad artėčiau prie mašinos, aš gal tolstu daugiau ir daugiau. Tada žiūri aplink, ir visi medžiai atrodo vienodai matyti, ir jau nežinai, kur geras kelias. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, ir mane kitos surado po kelių minučių, bet grįžtant namo tas įvykis paskatino mane susimąstyti.

Aš galvojau, kad gyvenime kartais atsitinka panašiai, kai žmogus, ieškodamas kažko, kas iš esmės nėra blogas dalykas, tiek įsijaučia į tą veiklą, kad praranda savo gyvenimo Šiaurės suvokimą. Tuomet yra dvi išeitys: arba apsimesti, kad nepastebėjai, kad esi pasiklydus ir toliau eiti paskui savo grybą (vis labiau tolstant nuo tos Šiaurės), arba sustoti, pripažinti realybę (t.y. kad išklydai iš kelio) ir šauktis pagalbos. Nežinau, ką jūs galvojat, bet man atrodo, kad protingiausia yra antra išeitis.
O kadangi žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris du kart suklumpa ant to paties akmens, būtų ne pro šalį elgtis atsargiau ateityje, ir turėti su savim gerą atsargą kelionei, tai yra, ką kiti vadina gerai išugdyta sąžine.
Aš kitą kartą, kai eisiu grybauti, būtinai pasiimsiu kompasą...

20080920

Įdomus interviu



Neseniai radau šį interviu ir pagalvojau, kad būtų įdomu čia jį palikti. Manau, kad Eduardo Verastegui visai drįsta išsireikšti... Kaip jums atrodo?

20080915

Mano blogas


Sveiki atvykę į mano lietuvišką blogą!Bandysiu ne per daug įžeisti lietuvių kalbą, bet tikiuosi, kad skaitytojai bus supratingi su manim. Priimsiu visus pasiūlymus, kad geriau išsireikščiau šia turtinga ir gražia kalba. Bet iš anksto įspėju,... bus klaidų! Tikrai netyčia jos atsiras.O kodėl pradėjau šitą blogą? Tiesog noriupasidalinti su savo draugais tuo, kas man yra įdomu.Jūs irgi galėsite prisijungti ir siųsti čia visokių komentarų ar medžiagos. Vis dėlto įdomiausia, ką turiu pasidalinti, esate JŪS.