20081123

Faina papūga

Girdėjau, kad daugeliui iš Jūsų dabar sunkus metas...Gal atsipalaiduosite vieną minutę?

video

20081115

Be žodžių

Reikia daug talentų tiek daug pasakyti per tiek mažai laiko...bet čia širdies kalba... Ar suprantate?

20081103

Vėlinės



Vakar buvo Vėlinės. Lietuvoje tai tokia svarbi diena, kad net turi ypatingą pavadinimą. Ispaniškai, pvz., reikia trijų žodžių, "dia de los difuntos", tai yra "mirusiųjų diena". Nuo pat pradžių mane domino, kaip žmonės mini šią dieną. Visi žmonės važiuoja į kapines aplankyti savo artimųjų kapų. Jei įmanoma, net prieš kelias dienas kapus gražiai sutvarko.
Aš dar kaip šiandien prisimenu savo pirmąsias Vėlines Lietuvoje. Gera draugė mane pakvietė į Antakalnio kapines. Tais metais snigti buvo pradėję prieš mėnesį, ir apie Vėlines sniego buvo maždaug iki kelių. Draugė pasiūlė važiuoti į kapus, kai pradės temti, tad ir susitarėm apie 18 val. Man buvo keista, nes maniau, kad tamsoje nieko nematysim, o be to, nuo vaikystės kapines asocijuodavau su kažkuo paslaptingu ir baugiu. Taigi draugės mintis apie apsilankymą kapinėse vakare, kai jau tamsu, manęs nesužavėjo, tačiau galų gale sutikau.
Pakeliui į Antakalnį draugė man papasakojo apie sausio 13 d. įvykius. Kai priėjom kapines iš tolo pamačiau visai netikėtą vaizdą – kalniukas nuklotas sniegu ir tūkstančiu spinduliuojančių liepsnų. Aš sustojau ir žiūrėjau kaip užburta. Oi ne, tikrai aš to nesitikėjau, buvau pratusi prie kitokio kapinių vaizdo. Iki tos dienos kapinės man buvo kaip gražus parkas pilnas kiparisų, kur dauguma kapų būdavo mūrinėse sienose, tvarkingai sudėlioti vieni šalia kitų. Sunku būtų papuošti juos gėlėmis ar žvakėmis.
Per Vėlines Lietuvoje aš puikiai supratau, kodėl mane pakvietė tenai, kai jau sutemę ir netgi ėmiau po truputį suvokti kai kuriuos lietuvių charakterio bruožus, kurie (ir iki šiol...) man atrodo nuostabiai mįslingi. Toks charakteris, manyčiau, labai padeda prisiartinti prie transcendencijos ir prie žmogaus sielos didybės.
Veliau man teko dažniau aplankyti kapus Lietuvoje. Kartais dėl draugių artimųjų laidotuvių, kartais dėl to, kad kai kurios draugės mėgsta ten pasivaikščioti, nes kapuose ramu, o kartais tiesog dėl to, kad Vėlinės. Vakar buvau Rasų kapinėse. Ieškojau, kur geriau palikti gėlės, nes Rasose neturiu jokio artimo žmogaus. Radau Čiurlionio kapą ir ten padėjau savo puokštelę, nes pagalvojau, kad jo kūryba man gražiai kalba apie tą šiek tiek paslaptingą Lietuvos dvasią.