20100613

Neatimki, Dieve

Patikrinau savo elektroninio pašto dėžutę ir radau gerą siurprizą. Trečio kurso studentė man siuntė šį eilėraštį, kuris jai patiko, kai buvo dvyliktokė. Ji tada ieškojo Kažko, o dabar jau turi tą Kažką savo širdyje, nes po daugelio metų išdrįso eiti išpažinties.
Nedažnai tenka gauti tokių pilnų drąsos, optimizmo ir vilties laiškų, ypač dabar, kai visi bėgam ir stresuojame baigti darbus, todėl norėjau su Jumis pasidalinti.
Ji mano, kad dabar yra trečiame eilėraščio posmelyje... O Tu?

Neatimki, Dieve
Vytautas Mačernis

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.

Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Andrea Bocelli papasakoja ir dainuoja