Kad pasijuoktumėte

Verta išmokti kalbų

Nepasitikėk išvaizda

Drąsus prašymas

Viena iš mano skaitytojų atsiuntė tekstą, kuris man labai patiko, dėl to sugalvojau čia jį pakabinti. Ši malda buvo rasta prie leitenanto André Zirnheld kūno, kuris žuvo kovodamas Libijoje 1942 m. liepos mėn. antskrydžio už priešo linijų metu. Prieš karą André Zirnheld dėstė filosofiją universitete. Jo parašyta malda yra laikoma visų parašiutininkų malda. Štai ji...

THE PARATROOPER'S PRAYER

I'm asking You God, to give me what You have left.Give me those things which others never ask of You. I don't ask You for rest, or tranquility.Not that of the spirit, the body, or the mind.I don't ask You for wealth, or success, or even health.All those things are asked of You so much Lord,that you can't have any left to give.Give me instead Lord what You have left.Give me what others don't want.I want uncertainty and doubt.I want torment and battle.And I ask that You give them to me now and forever Lord,so I can be sure to always have them,because I won't always have the strength to ask again.But give me also the courage, the energy,and the spirit to face them.I ask You these things Lord,because I can't ask them of myself

"Turi surasti, tai ką myli"

Tai Steve Jobs, vieno iš Macintosh kūrėjų, patarimas studentams. Verta įsiklausyti į jo žodžius. Pažadu, tai neužims daug laiko. Tiksliau kalbant, tai bus lygiai 15 minučių (sakau tai mano be galo užimtoms draugėms...).

Grybauti

Sekmadienį važiavau grybauti netoli Varėnos. Seniai norėjau patirti, kas tai yra, kodėl lietuviai taip mėgsta šį užsiėmimą. Jau buvau bandžius vieną kartą prieš keletą metų. Išsiruošėm į mišką gegužės pabaigoje, bet tada nė vieno grybo neradom, matyt, per anksti grybams. Bet šį kartą buvau pasiryžusi naudoti visas priemones, kad pasiekčiau tikslą. Nors iš ryto jaučiausi nelabai kaip (toks lietuviškas ruduo vis dėlto mane pakando), labai džiaugiausi, kai galų gale buvau mašinoje kartu su kitomis 4 grybų mėgėjomis.

Kokius nepakartojamus įspūdžius patyriau tą dieną: kokių gražių miškų yra Lietuvoje ir kokia atgaiva ten pasivaikščioti; kaip smagu, kai pagaliau pradedi atskirti kai kuriuos grybus (gal jau žinot, kad Ispanijoje, išskyrus Kataloniją, žmonės neišmano grybų meno, juos randa tik supermarketuose gražiai supakuotus). O kokia neaprašoma laimė, kai pirmą kartą susiduri akis į akį su baravyku! Tada jau tau nerūpi nei ūmėdės, nei kalpokai, jau tik nori vėl matyti grybų karalių. O kai įsijauti į tą veiklą, visas pasaulis aplink tave dingsta, tu jau daugiau nieko nematai, tik grybus.

Nors žinai, kad jei nežiūrėsi bent retkarčiais į kažkokį ženklą, neturėsi atskaitos taško, gali pasiklysti. Tave užvaldo tokia stipri jėga, kuri nuolat reikalauja žiūrėti į apačią. Ir, žinoma, man atsitiko, kaip ir buvo galima numanyti - pasiklydau. Ėmiau šaukti kitų vardus, bet nieko aplink negirdėjau, tik medžių ošimą ir šakelių traškėjimą po kojomis...

Tik tada pradėjau suvokti, kas galėtų man atsitikti, jei pasiklysiu miške. Buvo baisu įsivaizduoti, kad vietoj to, kad artėčiau prie mašinos, aš gal tolstu daugiau ir daugiau. Tada žiūri aplink, ir visi medžiai atrodo vienodai matyti, ir jau nežinai, kur geras kelias. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, ir mane kitos surado po kelių minučių, bet grįžtant namo tas įvykis paskatino mane susimąstyti.

Aš galvojau, kad gyvenime kartais atsitinka panašiai, kai žmogus, ieškodamas kažko, kas iš esmės nėra blogas dalykas, tiek įsijaučia į tą veiklą, kad praranda savo gyvenimo Šiaurės suvokimą. Tuomet yra dvi išeitys: arba apsimesti, kad nepastebėjai, kad esi pasiklydus ir toliau eiti paskui savo grybą (vis labiau tolstant nuo tos Šiaurės), arba sustoti, pripažinti realybę (t.y. kad išklydai iš kelio) ir šauktis pagalbos. Nežinau, ką jūs galvojat, bet man atrodo, kad protingiausia yra antra išeitis.

O kadangi žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris du kart suklumpa ant to paties akmens, būtų ne pro šalį elgtis atsargiau ateityje, ir turėti su savim gerą atsargą kelionei, tai yra, ką kiti vadina gerai išugdyta sąžine.
Aš kitą kartą, kai eisiu grybauti, būtinai pasiimsiu kompasą...