Su šv. Kalėdom!

Linkiu jums daug džiaugsmo ir ramybės. Kai eisite prie prakartėlės, ten ir susitiksim. Palieku jums gražią giesmę. (Jau radom salę konkursui, ačiū už bendradarbiavimą!)

Kalėdinių dainų konkursas

Šiandien atidariau savo blogą ir pastebėjau, kaip
seniai nieko nerašiau !!! Bet tik negalvokite, kad jis jau baigėsi. Jam buvo tik atostogos, bet ruošiausi vėl grįžti prie jo. O šį kartą norėčiau su Jumis pasidalinti savo dabartiniu pagrindiniu rūpesčiu. ,,Vilnelės" kultūros centre organizuojame I-ąjį Kalėdinių dainių konkursą (tie, kurie mane pažįsta žino, kad čia - mano sena svajonė). Konkursui jau turim beveik viską, išskyrus salę. Taip, mums reikia tinkamos vietos (kad tilptų apie 60 žmonių). Ar kartais kažkas iš šio blogo skaitytojų turi kažkokią idėją, kur galėtų vykti konkursas? Aišku, geriausia būtų, kad leistų naudotis sale nemokamai, nes norim, kad įėjimas būtų nemokamas.

Tarp kitko, kas nori, dar gali užsiregistruoti kaip dalyvė. Kaip žiūrovai visi esate pakviesti.
Tai va, gal turit pasiūlymų?

Nelik abejingas

Pernai metais švęntėme 60- metį, kai buvo priimtas vienas svarbiausių pasaulyje dokumentų – Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, patvirtinta JT Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d.

Deja, ne visos šalys jos laikosi. Dažnai nepaisomi Deklaracijos principai, kurie gina kiekvieną žmogišką būtybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kurie gina moters ir vyro santuoka pagrįstą šeimą kaip pagrindinį visuomenės vienetą. Vietoj to, skatinamos įvairios manipuliacijos Žmogaus teisių interpretacijomis (pavyzdžiui siekimas pripažinti teisę į abortą fundamentalia žmogaus teise ar noras sutapatinti įvairias asmenų sugyvenimo formas su natūralia šeima).

Šiandien įvairios organizacijos, pasisakančios už abortą, ruošia dokumentą, kurio tikslas – pripažinti teisę į abortą visuotine žmogaus teise.

Jei tau žmogaus gyvybė ir šeima yra svarbios vertybės kviečiu prisidėti prie peticijos Jungtinių Tautų Organizacijai, kurios tikslas paraginti tinkamai interpretuoti Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją.

Š.m. gruodžio 10 d šią peticiją JTO perduos Katalikiškojo Žmogaus ir šeimos teisių instituto (C-FAM ) atstovai. Tai nevyriausybinė organizacija, akredituota prie JTO. Šis institutas užsiima lobistine ir JTO stebėjimo veikla, siekiant ginti gyvybės ir šeimos klausimus.

Labai svarbu, kad po minėta peticija pasirašytų kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio šalių.

Jei tu sutinki su šią iniciatyva, prašau:

1.Pasirašyk peticija, kurią rasi adresu: http://www.worldcongress.pl/un

2.Paskatink savo draugus, nežiūrint kurioje pasaulio šalyje jie begyventų, padaryti tą patį.

3. Paskatink savo draugus, kad jie paskatintų savuosius pasirašyti peticiją.

ŠIOS INICIATYVOS SĖKMĖ PRIKLAUSO NUO ŽMONIŲ, KURIE PASIRAŠYS PETICIJĄ IKI ŠIŲ METŲ GRUODŽIO 10 DIENOS, SKAIČIAUS!

Geros atostogos!

Taip atrodo Strėvadvaris

Įsivaizduoju, kad dauguma iš jūsų dabar atostogauja ar greitai atostogaus. Kadangi jūs išmintingos, tikriausiai gerai išnaudojat tą laiką: pasiėmėt su savim gerą knygą, praktikuojat jūsų mėgstamiausią sportą arba muzikuojat. Rytoj aš važiuosiu į Strėvadvarį, puikiausią vietą pailsėti, 70 km nuo Vilniaus, netoli Strėvos upės. Būsiu tenai iki mėnesio pabaigos. Gal mane aplankysit? Visos žinot mano mobilų...
Kadangi ten nebus interneto, mano blogas pailsės kartu su manim. Jūs, žinoma, turėsit progą atidžiai peržiūrėti visus mano blogo įrašus, kurių nesuspėjot perskaityti iki šiol. Galite siųsti visokius komentarus. Aš pažadu viską skaityti, kai grįšiu...
O kad turėtumėt apie ką galvoti per tas dienas, palieku čia neblogą medžiagą... ar pagaunat?

Čia geras

Kad pasijuoktumėte...Gal ir jūs buvote tokios vikrios?

Tarnavimas neša džiaugsmą

Praeitą mėnesį buvau Klaipėdoje, stovykloje, kartu su 24 ispanėmis ir 10 lietuvių. Tokią stovyklą organizuojame jau keletą metų. Kasdien pasiskirstydavom grupelėmis ir važuodavom aplankyti vaikų bei senelių Klaipėdoje ir Kretingoje.

Per 10 stovykloje praleistų dienų mes bandėm nunešti bent truputį džiaugsmo ir meilės našlaičiams, seneliams ir ligoniams, o ypač parodyti jiems, kad kažkam rūpi jų gyvenimas. Man įsiminė vienos įstaigos darbuotojos komentaras. Ji man sakė, kad mūsų apsilankymai ir darbas labiausiai padeda darbuotojams. Matydami tas jaunas merginas, kurios praleidžia savo atostogas stovykloje, skiria laiką ir energiją, žaidžia su vaikais, prižiūri, maitina ligonius, globos įstaigų darbuotojai gali kitomis akimis pažvelgti į tuos žmones, su kuriais jie dirba kasdien.


Vakarus skyrėme susipažinti su Lietuva, aplankėm Nidą, Palangą, Olandų kepurę...
Paskutinę dieną paruošėme pasirodymą seneliams, dainavom, vaidinom. Ispanės net išmoko lietuvišką šokį.
Vienu žodžiu, buvo nuostabu, ir manau, kad visos merginos nori grįžti į stovyklą kitais metais.
Akyse man stovi vienas senelis, kuris prieš porą metų laukė mūsų prie pensionato durų. Mes jį atpažinom, nes jau senai ten gyveno, mums daug papasakojo apie savo gyvenimą, tremties metus Sibire. Tą kartą, kai išlipom iš autobuso, jis prisiartino, apkabino kiekvieną ir vis kartojo šiuos žodžius: "Aš žinojau, kad pamatysiu jus dar kartą. Gydytojai man pasakė, kad su mano liga išgyvensiu tik iki Kalėdų, bet aš jiems sakiau, kad liksiu gyvas iki vasaros, nes man reikėjo matyti jūsų šypsenas dar vieną kartą ir atsisveikinti su jumis." Jis mirė per kitas Kalėdas, o jo ryžtas kovoti prieš sunkumus iki šiol man padeda.

Vienas vardas - Lietuva

Giedojom visi... Reiktų gal ir dažniau? Kai mačiau šį įrašą ir kai buvau dainų šventėje, galvojau: Kokia Tu Lietuva didi.
O kada grįšit tie, kurie išvažiavot?

Kiek galime išmokti...

Viena mano mokyklos laikų draugė, kartas nuo karto prisimena mane ir siunčia man įdomius straipsnius ir video. Deja, dažnai užmiršta pridėti bent pora žodžių... Gaila, kad ji ispanė ir negali paskaityti mano blogo, nes nemoka lietuvių kalbos. Bet aš pasidalinsiu su jumis paskutinį video, kurį gavau, nes man begalo patiko.
Kalba ispaniškai, todėl toms kurios nesuprantate Servanteso kalbos, papasakosiu, kad tie 2 vaikinai kurie rodomi pradžioje yra broliai, o gydytojas nenori leisti jauniausiam bėgti, nes jis pasitempė koją. Vyriausias prašo gydytojo, kad leistų jam bėgti, nes jis ilgai ruošėsi toms varžyboms. O tai - vienintelė veikla, kuri jam padeda išsireikšti ir šypsotis.
Manau, kad to užteks, kad suprastumėt viską. Nežinau, kaip jums, bet man labai patiktų turėti tų žmonių širdis.
Kaip sunku suprasti tuos "žmones" kurie sako, kad nereikėtų leisti jiems gimti.

Gegužė - tai Jos mėnuo

Laukiu komentarų...

Gatvės muzikos diena

Štai kaip mes vakar atrodėm...

Kai spaudžia bet kokia krizė

Šitas video trunka tik 6 minutes, verta pažiūrėti.

Jei aš būčiau buvęs ten

Šiandien - Didysis Penktadienis... (Su lietuviškais subtitrais).

Draugystė – tai lobis

Žmonėms patinka turėti draugų – žmonių, su kuriais jie dalinasi gyvenimu, patirtimi, su kuriais praleidzia laiką, kalbasi. Mes mėgstame draugus ir mums jie atrodo labai svarbūs, netgi būtini. Draugystė yra ryšys, turintis ypatingą reikšmę. Kartu su šeima ir darbu tai yra kažkas, kas mums atrodo vertinga ir kam mes skiriame laiko ir jėgų. Norime turėti draugų: kad nebūtume vieni (kartais vienatvę jaučiame netgi tada, kai mus supa kiti žmonės), kad gyvenimas būtų pilnesnis ir būtų galima juo mėgautis. Kaip rašė Aristotelis, „be draugų niekas nenori gyventi netgi turėdamas visas kitas gėrybes“.

Galbūt dėl to aš rašau šitai. Rašymas apie draugystę man padeda sužinoti, ko aš iš jos tikiuosi, ką duodu savo draugams, ar mano draugystė su jais yra pilnavertė ar tiesiog „patenkinama“. Mąstymas apie tokius dalykus padeda juos išgyventi geriau.

Aukščiau minėjau, kad įgyti draugystę reikalauja pastangų. Pastangos būtinos, nes dalykai savaime neįvyksta. Be to, draugystė negali būti priverstina. Todėl galima sakyti, kad draugystė ateina kaip dovana, kurią priimam.Vieną akimirką tarp dviejų žmonių atsiranda noras dalintis, bendrauti, pasakoti, ką turi viduje ir lyginti su kito, noras būti pažintam kuo giliau. Iš tikrųjų, kai horizonte matom galimybę sukurti naują draugystę, kuri bus tikra ir gili, kuri praturtins ir pripildys vidų, atrodo, kad tavo dvasia išsiplečia ir auga. Tai kaip matyti saulėtos dienos gimimą. Matai gyvenimą kitomis spalvomis, nes draugai įprasmina mūsų gyvenimą: įvykiai nebebus tik mūsų, bet bus ir jų. Dalykai taps skirtingi, nes gyvensim galvodami, kaip jais pasidalinsim, pasakosim, aptarsim ir palyginsim. Viskas, kas susiję su mūsų draugais, mus domina: ką jie daro, ką mąsto, kaip gyvena. Svarbu ne tik tai, ką jie pasakoja ir kas jiems atsitinka, svarbu, kad visa tai jau yra „tavo“ ir kad dabar tai esi ir „tu“.

Galite turėti savybių, padedančių draugystei (ne visi jas turi). Tačiau negalite nuspręsti, kada pasirodys draugas ar kas jis bus. Pavyzdžiui, visi išgyvename nepamirštamas akimirkas, kai staiga suvokiame, kad priešais yra kažkas, kuris gali skaityti tave lyg tai būtum tu pats, kuris gali vaikščioti po tavo sielą be tavo paaiškinimų, be žemėlapių, kompasų ar raktažodžių, kurie padėtų suprasti tai, ką jie ten rado. Tai yra empatija, unikalus ryšys, kuris atsiranda tik su labai nedaugeliu žmonių tavo gyvenime, ir tai yra kelionė per tikro gyvenimo gelmę.

Mes visi esam susipažinę su žmonėmis, kurie padeda šalia esantiems duoti tai, ką turi geriausia savyje. Tai žmonės, kuriems pavyksta, kad kiti norėtų, cituojant vieną rašytoją „ištraukti iš savęs geresnį aš“. Yra žmonių, kurie moka žiūrėti ir dėl to surasti vidinį žmogaus raktą. Pasitikėjimo raktą, kurį tu duodi tik tada, kai žinai, kad būsi pastebėtas, priimtas ir mylimas del savęs paties.

Laisvė, pianinas ir kalba

Šiandien - nepriklausomybės atkūrimo diena, ir noriu su jumis pasidalinti mintimis, kurios man kyla šios šventės proga.

Kalbant su viena drauge apie tai, ką reiškia laisvė, ji man pasakė: "Tai yra elgtis savo nuožiūra". Tada aš pagalvojau apie tą Franko Sinatros dainą "My way" (liet. savo nuožiūra, savaip). Panašu, kad teiginys pasielgiau savo nuožiūra apibendrina plačiai paplitusį supratimą, kad laisvė reiškia savęs bei savo valios įtvirtinimą. Tokia laisvė yra sutelkta į patį pasirinkimą, o ne į tai, ką ir kodėl mes pasirenkame. Jei šiandien universitete ar darbovietėje tu išdristum pasakyti, kad kai kurie pasirinkimai yra nesuderinami su žmogaus orumu ir gerumu, tai gali susilaukti keistų žvilgsnių.
O aš laisvę suprantu kitaip - laisvė ir dorybė yra neatsiejami dalykai. Pasiskolinsiu vieno autoriaus metaforas, kad suprastumėte, ką noriu pasakyti. Mokymasis skambinti pianinu pradžioje atrodo varginantis ir nuobodus darbas. Bet ilgainiui kartojant pratimus tai, kas atrodė kaip našta, ima atrodyti kitaip. Iš tiesų mus išlaisvina mokėjimas tinkamus dalykus atlikti tinkamai. Gali groti bet kokius, net pačius sudėtingiausius kūrinius. Gali kurti naują muziką. Suprantama, maigyti klavišus gali bet kas. Tačiau tai nėra tikra žmogaus laisvė, o "rudimentinis, necivilizuotas laisvės įsivaizdavimas". Kartodamas pratimus, tobulindamas skambinimo pianinu meistriškumą ir drausmingumą atrasi naują ir prasmingesnę laisvę - laisvę daryti tobulai tai, ką nori daryti. Panašiai atsitinka mokantis naujos kalbos. Manau, visi esame patyrę, kad geriausias būdas išmokti naują kalbą - tai jos klausytis ir bandyti kalbėti. Tam tikru metu mokomės gramatikos ir leksikos - "taisyklių", garsus paverčiančių kalba. Be šių taisyklių negalėtume bendrauti, o tik neaiškiai veblentume. Šis įprastas pavyzdys iš tiesų padeda atskleisti tiesą apie laisvę. Nors kalba reiškia privalėjimą laikytis taisyklių, bet būtent tos taisyklės suteikia laisvę sudarinėti naujus sakinius, kurti naujas idėjas ir bendrauti. Sumenkidami laisvę iki laisvės klysti, mes kartu pažeminame ją ir save. Laisvė moko vengti klaidų. Būdami laisvi, esame įpratę tinkamai elgtis ir vengti klaidų. O kita žodžio "įprotis" reikšmė yra dorybė.
Atkakliai laikytis savo "nuožiūros" tik todėl, kad ta nuožiūra yra mano, reiškia kvailai daužyti pianino klavišus arba neaiškiai veblenti. Man patinka kilnesnė idėja, kurią vadinčiau laisve tobulumui. Tai yra laisvė susiformavusi kaip įprotis teisingai elgtis. Ir ji tikrai žmogiška. Nes būtent tokia laisvė pasotina mūsų įgimtą laimės troškimą. Laisvė mums padeda tapti žmonėmis.
Ir pagaliau, sveikinu jus su nepriklausomybės atkūrimo dienos proga!!!

Paskutinė paskaita

Praeitą savaitę kalbėjau su viena drauge apie gyvenimo tikslą ir žinau, kad šita tema ne vien tik jai rūpi. Dėlto pridedu vieną įrašą, kuris gali apšviesti daugiau nei vieną protą...Labai verta paklausyti ir tiems, kurie supranta ar moka ispanų kalbą. Bus proga pasipraktikuoti, nes subtitulai - ispaniškai...

Įdomus eksperimentas

Paskaitykite, ką man siuntė draugė:
Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais. Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3-ejų metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį timptelėjo už rankos ir jis grįžčiodamas buvo priverstaseiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 min. kol muzikantas grojo tik 6 žmonės buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 min. muzikantas surinko 32$. Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio „pasirodymo" metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už 100 000$. Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post", kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas: ar suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste (banalioje aplinkoje, netinkamą valandą)? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir pasiklausytume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?
Šis eksperimentas yra nufilmuotas.

Pasilik šalia manęs

Pagaliau aš grįžau iš Strėvadvario. Tikiuosi, kad jūs kantriai laukėte ir dabar esate prie ekranų. Taigi dedikuoju jums šią dainą...

Atrodo, kad kažkokie žmogeliai važinėjo po visą pasaulį ir įrašinėjo gatvės muzikantus, atliekančius skirtingas tos pačios dainos Stand by me versijas; tą dainą dainavo Ben E. King.

Su įrašu padarė "megamix", kuriame matosi dalis iš kiekvieno gautos medžiagos. Rezultatas neįtikėtinas.

Čia muzikantai iš Santa Monikos, Kalifornijos, Naujojo Orleano, Luisianos, iš Amsterdamo, Amerikos indėnų būgnininkų grupė iš Naujosios Meksikos, violončelistas rusas, Pietų Afrikos moterų choras... žmonės iš Barselonos, Karakaso, Kongo ir Rio de Žaneiro. Visi - gatvės muzikantai.

Man patiko, o jums?

Nieko nėra neįmanoma

Šį pirmadienį važiuoju į Strėvadvarį, kad pasisemčiau jėgų sau. Ir ne tik sau - noriu sukaupti atsargų, kad grįžusi galėčiau nešti jus visus kaip tas vyras...Oho!!! Juk nieko nėra neįmanoma...

Pasiryžimai naujiems metams

Gavau tokį sveikinimą: ,,Ateinančiais metais tegul išsipildo visos tavo svajonės". Paėmiau žodyną ir suradęs žodį ,,svajonė", radau dvi reikšmes. Pirmoji tokia: ,,Kas vaizduotės sukurta, mintyse įsivaizduojama". Šiuo požiūriu, atrodo, nelabai rekomenduotina turėti arba sugalvoti daug svajonių, nes... rizikuojame užsisvajoti.

Antroji reikšmė priešinga: ,,Svajojamas, trokštamas dalykas". Aš tai suprantu kaip viltį, kurios išsipildymas yra labai patrauklus. Tą turime omenyje, kai kalbame apie ateities svajones. Tradicinė filosofiją tai vadina ,,vilties aistra". Žinoma, viltis yra ne tik dorybė, bet ir aistra, uždeganti sielą ir kūną. O vienas išminčius tvirtina, kad ji būdinga jaunuoliams ir girtuokliams.
Aš taip pat norėčiau, kad svajonės išsipildytų, kaip sakoma sveikinime, bet tikiuosi, jog nepaisant paviršutiniškjo optimizmo ar pesimizmo sugebėsime žvelgti šiek tiek aukščiau. Aš nemanau, kad ateitis visada yra geresnė, nei kad gera visada yra praeityje.

Statykime už dabartį. Darykime viską, kad kiekviena išgyventa akimirka turėtų amžinybės vertę, kad kasdien galėtume paliesti Dangų.

O pabaigai pasiryžimas tik man: pradėti metus su šypsena ir neprarasti humoro jausmo.