Ramybės Dekalogas

Dalinuosi... Tai nuostabu... Ramybės Dekalogo autoriumi laikomas popiežius Jonas 

XXIII, pagrįstai nusipelnęs Gerojo Popiežiaus vardo.Tegul šios mintys praskaidrina sielą ir 

praturtina gyvenimą...

1. Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.
2. Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.
3. Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.
4. Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, norėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.
5. Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.
6. Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.
7. Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.
8. Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu. Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.
9. Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.
10. Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypač nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.

       Aš galiu daryti gėrį dvylika valandų ir nenuleisti rankų. Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

Kelionė į laimės planetą

Wellcome to Holland

Emily Perl Kingsley, rašė televizijos programą "Sezamo gatvė" (Sesame Street) ir yra Dauno sindromu vaiko motina. Tokiu būdu jos tekstas prasideda: "“I am often asked to describe the experience of raising a child with a disability—to try to help people who have not shared that unique experience to understand it, to imagine how it would feel. It’s like this..."

Ar ne tiesa, kad kartais tenka nusileisti Olandijoje?

Pasaulio Jaunimo Dienos (PJD) - Jornada Mundial de la Juventud (JMJ)

Šią vasarą vykime kartu į Madridą!!!

Invictus (Nenugalimas)

Gyvenime dažnai atsiranda sunkumų, prieštaravimų, tamsos akimirkų, kai, rodos, vos įmanoma surasti išeitį. Šitas eilėraštis, kurį parašė William Ernest Henley ligoninės lovoje po kojos amputavimo padrąsino Nelsoną Mandelą, kai jis buvo kalėjime.
Manau, kad verta klausyti, skaityti ir neužmiršti, kad Tu esi savo likimo šeimininkas ir savo sielos kapitonas.




Out of the night that covers me,
Black as the pit from pole to pole,
I thank whatever gods may be
For my unconquerable soul.

In the fell clutch of circumstance
I have not winced nor cried aloud.
Under the bludgeonings of chance
My head is bloody, but unbowed.

Beyond this place of wrath and tears
Looms but the Horror of the shade,
And yet the menace of the years
Finds, and shall find me, unafraid.

It matters not how strait the gate,
How charged with punishments the scroll.
I am the master of my fate:
I am the captain of my soul.

Kol dar nesibaigė Kalėdos...

Kalėdos jau eina į pabaigą, bet jų žinia visada aktuali, ar ne?

Jokūbo kelias - Camino de Santiago

Santiago de Compostela – šiaurės Ispanijos miestas, Galicijos krašte, kur VII-ame amžiuje buvo atrastas šv. apaštalo Jokūbo kapas. Nuo tada, dažniausiai pėsčiomis, įvairiais keliais į Kompostelą keliauja tūkstančiai piligrimų. Šie keliai, vedantys į Kompostelą, buvo pavadinti šv. Jokūbo keliu.

Nuo seniai svajojau apie šią kelionę, o kai pagaliau atsirado galimybė iškeliavau ten su linksma nuotykių ieškotojų grupe. Tarp tų video įrašų, kuriuos žiūrėjome besiruošdamos kelionei, man labiausiai patiko šitas, kuris vėliau dažnai skambėjo mano galvoje, kol ėjom tuo keliu:

Galite įsivaizduoti, kad po šio įkvepiančio įrašo, lukesčiai buvo dideli, ir turiu pripažinti, kad vienu momentu pagalvojau: "o jei bus ne taip?" Dabar praėjo mėnesis nuo mūsų sugrįžimo, ir galiu jums garantuoti, kad šiame kelyje išmoksti daug pamokų, surandi daug atsakymų ir pradedi žiūrėti į savo gyvenimą kaip į nuostabią kelionę. Loreta, mūsų režisierė, paruošė medžiagą, kuri galėtų atspindėti, ką mes ten išgyvenome. O kai manęs kažkas klausia: "ar grįši dar kartą?", neabejotinai atsakau: "Žinoma!!!"

Jai pavyko išgyventi...

Neatimki, Dieve

Patikrinau savo elektroninio pašto dėžutę ir radau gerą siurprizą. Trečio kurso studentė man siuntė šį eilėraštį, kuris jai patiko, kai buvo dvyliktokė. Ji tada ieškojo Kažko, o dabar jau turi tą Kažką savo širdyje, nes po daugelio metų išdrįso eiti išpažinties.
Nedažnai tenka gauti tokių pilnų drąsos, optimizmo ir vilties laiškų, ypač dabar, kai visi bėgam ir stresuojame baigti darbus, todėl norėjau su Jumis pasidalinti.
Ji mano, kad dabar yra trečiame eilėraščio posmelyje... O Tu?

Neatimki, Dieve
Vytautas Mačernis

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -
Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.

Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Andrea Bocelli papasakoja ir dainuoja

Ačiū!

Su šv. Kalėdom!

Linkiu jums daug džiaugsmo ir ramybės. Kai eisite prie prakartėlės, ten ir susitiksim. Palieku jums gražią giesmę. (Jau radom salę konkursui, ačiū už bendradarbiavimą!)

Kalėdinių dainų konkursas

Šiandien atidariau savo blogą ir pastebėjau, kaip
seniai nieko nerašiau !!! Bet tik negalvokite, kad jis jau baigėsi. Jam buvo tik atostogos, bet ruošiausi vėl grįžti prie jo. O šį kartą norėčiau su Jumis pasidalinti savo dabartiniu pagrindiniu rūpesčiu. ,,Vilnelės" kultūros centre organizuojame I-ąjį Kalėdinių dainių konkursą (tie, kurie mane pažįsta žino, kad čia - mano sena svajonė). Konkursui jau turim beveik viską, išskyrus salę. Taip, mums reikia tinkamos vietos (kad tilptų apie 60 žmonių). Ar kartais kažkas iš šio blogo skaitytojų turi kažkokią idėją, kur galėtų vykti konkursas? Aišku, geriausia būtų, kad leistų naudotis sale nemokamai, nes norim, kad įėjimas būtų nemokamas.

Tarp kitko, kas nori, dar gali užsiregistruoti kaip dalyvė. Kaip žiūrovai visi esate pakviesti.
Tai va, gal turit pasiūlymų?

Nelik abejingas

Pernai metais švęntėme 60- metį, kai buvo priimtas vienas svarbiausių pasaulyje dokumentų – Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, patvirtinta JT Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d.

Deja, ne visos šalys jos laikosi. Dažnai nepaisomi Deklaracijos principai, kurie gina kiekvieną žmogišką būtybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kurie gina moters ir vyro santuoka pagrįstą šeimą kaip pagrindinį visuomenės vienetą. Vietoj to, skatinamos įvairios manipuliacijos Žmogaus teisių interpretacijomis (pavyzdžiui siekimas pripažinti teisę į abortą fundamentalia žmogaus teise ar noras sutapatinti įvairias asmenų sugyvenimo formas su natūralia šeima).

Šiandien įvairios organizacijos, pasisakančios už abortą, ruošia dokumentą, kurio tikslas – pripažinti teisę į abortą visuotine žmogaus teise.

Jei tau žmogaus gyvybė ir šeima yra svarbios vertybės kviečiu prisidėti prie peticijos Jungtinių Tautų Organizacijai, kurios tikslas paraginti tinkamai interpretuoti Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją.

Š.m. gruodžio 10 d šią peticiją JTO perduos Katalikiškojo Žmogaus ir šeimos teisių instituto (C-FAM ) atstovai. Tai nevyriausybinė organizacija, akredituota prie JTO. Šis institutas užsiima lobistine ir JTO stebėjimo veikla, siekiant ginti gyvybės ir šeimos klausimus.

Labai svarbu, kad po minėta peticija pasirašytų kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio šalių.

Jei tu sutinki su šią iniciatyva, prašau:

1.Pasirašyk peticija, kurią rasi adresu: http://www.worldcongress.pl/un

2.Paskatink savo draugus, nežiūrint kurioje pasaulio šalyje jie begyventų, padaryti tą patį.

3. Paskatink savo draugus, kad jie paskatintų savuosius pasirašyti peticiją.

ŠIOS INICIATYVOS SĖKMĖ PRIKLAUSO NUO ŽMONIŲ, KURIE PASIRAŠYS PETICIJĄ IKI ŠIŲ METŲ GRUODŽIO 10 DIENOS, SKAIČIAUS!

Geros atostogos!

Taip atrodo Strėvadvaris

Įsivaizduoju, kad dauguma iš jūsų dabar atostogauja ar greitai atostogaus. Kadangi jūs išmintingos, tikriausiai gerai išnaudojat tą laiką: pasiėmėt su savim gerą knygą, praktikuojat jūsų mėgstamiausią sportą arba muzikuojat. Rytoj aš važiuosiu į Strėvadvarį, puikiausią vietą pailsėti, 70 km nuo Vilniaus, netoli Strėvos upės. Būsiu tenai iki mėnesio pabaigos. Gal mane aplankysit? Visos žinot mano mobilų...
Kadangi ten nebus interneto, mano blogas pailsės kartu su manim. Jūs, žinoma, turėsit progą atidžiai peržiūrėti visus mano blogo įrašus, kurių nesuspėjot perskaityti iki šiol. Galite siųsti visokius komentarus. Aš pažadu viską skaityti, kai grįšiu...
O kad turėtumėt apie ką galvoti per tas dienas, palieku čia neblogą medžiagą... ar pagaunat?

Čia geras

Kad pasijuoktumėte...Gal ir jūs buvote tokios vikrios?

Tarnavimas neša džiaugsmą

Praeitą mėnesį buvau Klaipėdoje, stovykloje, kartu su 24 ispanėmis ir 10 lietuvių. Tokią stovyklą organizuojame jau keletą metų. Kasdien pasiskirstydavom grupelėmis ir važuodavom aplankyti vaikų bei senelių Klaipėdoje ir Kretingoje.

Per 10 stovykloje praleistų dienų mes bandėm nunešti bent truputį džiaugsmo ir meilės našlaičiams, seneliams ir ligoniams, o ypač parodyti jiems, kad kažkam rūpi jų gyvenimas. Man įsiminė vienos įstaigos darbuotojos komentaras. Ji man sakė, kad mūsų apsilankymai ir darbas labiausiai padeda darbuotojams. Matydami tas jaunas merginas, kurios praleidžia savo atostogas stovykloje, skiria laiką ir energiją, žaidžia su vaikais, prižiūri, maitina ligonius, globos įstaigų darbuotojai gali kitomis akimis pažvelgti į tuos žmones, su kuriais jie dirba kasdien.


Vakarus skyrėme susipažinti su Lietuva, aplankėm Nidą, Palangą, Olandų kepurę...
Paskutinę dieną paruošėme pasirodymą seneliams, dainavom, vaidinom. Ispanės net išmoko lietuvišką šokį.
Vienu žodžiu, buvo nuostabu, ir manau, kad visos merginos nori grįžti į stovyklą kitais metais.
Akyse man stovi vienas senelis, kuris prieš porą metų laukė mūsų prie pensionato durų. Mes jį atpažinom, nes jau senai ten gyveno, mums daug papasakojo apie savo gyvenimą, tremties metus Sibire. Tą kartą, kai išlipom iš autobuso, jis prisiartino, apkabino kiekvieną ir vis kartojo šiuos žodžius: "Aš žinojau, kad pamatysiu jus dar kartą. Gydytojai man pasakė, kad su mano liga išgyvensiu tik iki Kalėdų, bet aš jiems sakiau, kad liksiu gyvas iki vasaros, nes man reikėjo matyti jūsų šypsenas dar vieną kartą ir atsisveikinti su jumis." Jis mirė per kitas Kalėdas, o jo ryžtas kovoti prieš sunkumus iki šiol man padeda.

Vienas vardas - Lietuva

Giedojom visi... Reiktų gal ir dažniau? Kai mačiau šį įrašą ir kai buvau dainų šventėje, galvojau: Kokia Tu Lietuva didi.
O kada grįšit tie, kurie išvažiavot?

Kiek galime išmokti...

Viena mano mokyklos laikų draugė, kartas nuo karto prisimena mane ir siunčia man įdomius straipsnius ir video. Deja, dažnai užmiršta pridėti bent pora žodžių... Gaila, kad ji ispanė ir negali paskaityti mano blogo, nes nemoka lietuvių kalbos. Bet aš pasidalinsiu su jumis paskutinį video, kurį gavau, nes man begalo patiko.
Kalba ispaniškai, todėl toms kurios nesuprantate Servanteso kalbos, papasakosiu, kad tie 2 vaikinai kurie rodomi pradžioje yra broliai, o gydytojas nenori leisti jauniausiam bėgti, nes jis pasitempė koją. Vyriausias prašo gydytojo, kad leistų jam bėgti, nes jis ilgai ruošėsi toms varžyboms. O tai - vienintelė veikla, kuri jam padeda išsireikšti ir šypsotis.
Manau, kad to užteks, kad suprastumėt viską. Nežinau, kaip jums, bet man labai patiktų turėti tų žmonių širdis.
Kaip sunku suprasti tuos "žmones" kurie sako, kad nereikėtų leisti jiems gimti.

Gegužė - tai Jos mėnuo

Laukiu komentarų...