20090524

Kiek galime išmokti...

Viena mano mokyklos laikų draugė, kartas nuo karto prisimena mane ir siunčia man įdomius straipsnius ir video. Deja, dažnai užmiršta pridėti bent pora žodžių... Gaila, kad ji ispanė ir negali paskaityti mano blogo, nes nemoka lietuvių kalbos. Bet aš pasidalinsiu su jumis paskutinį video, kurį gavau, nes man begalo patiko.
Kalba ispaniškai, todėl toms kurios nesuprantate Servanteso kalbos, papasakosiu, kad tie 2 vaikinai kurie rodomi pradžioje yra broliai, o gydytojas nenori leisti jauniausiam bėgti, nes jis pasitempė koją. Vyriausias prašo gydytojo, kad leistų jam bėgti, nes jis ilgai ruošėsi toms varžyboms. O tai - vienintelė veikla, kuri jam padeda išsireikšti ir šypsotis.
Manau, kad to užteks, kad suprastumėt viską. Nežinau, kaip jums, bet man labai patiktų turėti tų žmonių širdis.
Kaip sunku suprasti tuos "žmones" kurie sako, kad nereikėtų leisti jiems gimti.

20090509

Gegužė - tai Jos mėnuo

Laukiu komentarų...


20090503

Gatvės muzikos diena

Štai kaip mes vakar atrodėm...







20090424

Kai spaudžia bet kokia krizė

Šitas video trunka tik 6 minutes, verta pažiūrėti.


20090410

Jei aš būčiau buvęs ten

Šiandien - Didysis Penktadienis... (Su lietuviškais subtitrais).



20090403

Draugystė – tai lobis


Žmonėms patinka turėti draugų – žmonių, su kuriais jie dalinasi gyvenimu, patirtimi, su kuriais praleidzia laiką, kalbasi. Mes mėgstame draugus ir mums jie atrodo labai svarbūs, netgi būtini. Draugystė yra ryšys, turintis ypatingą reikšmę. Kartu su šeima ir darbu tai yra kažkas, kas mums atrodo vertinga ir kam mes skiriame laiko ir jėgų. Norime turėti draugų: kad nebūtume vieni (kartais vienatvę jaučiame netgi tada, kai mus supa kiti žmonės), kad gyvenimas būtų pilnesnis ir būtų galima juo mėgautis. Kaip rašė Aristotelis, „be draugų niekas nenori gyventi netgi turėdamas visas kitas gėrybes“.

Galbūt dėl to aš rašau šitai. Rašymas apie draugystę man padeda sužinoti, ko aš iš jos tikiuosi, ką duodu savo draugams, ar mano draugystė su jais yra pilnavertė ar tiesiog „patenkinama“. Mąstymas apie tokius dalykus padeda juos išgyventi geriau.

Aukščiau minėjau, kad įgyti draugystę reikalauja pastangų. Pastangos būtinos, nes dalykai savaime neįvyksta. Be to, draugystė negali būti priverstina. Todėl galima sakyti, kad draugystė ateina kaip dovana, kurią priimam.Vieną akimirką tarp dviejų žmonių atsiranda noras dalintis, bendrauti, pasakoti, ką turi viduje ir lyginti su kito, noras būti pažintam kuo giliau. Iš tikrųjų, kai horizonte matom galimybę sukurti naują draugystę, kuri bus tikra ir gili, kuri praturtins ir pripildys vidų, atrodo, kad tavo dvasia išsiplečia ir auga. Tai kaip matyti saulėtos dienos gimimą. Matai gyvenimą kitomis spalvomis, nes draugai įprasmina mūsų gyvenimą: įvykiai nebebus tik mūsų, bet bus ir jų. Dalykai taps skirtingi, nes gyvensim galvodami, kaip jais pasidalinsim, pasakosim, aptarsim ir palyginsim. Viskas, kas susiję su mūsų draugais, mus domina: ką jie daro, ką mąsto, kaip gyvena. Svarbu ne tik tai, ką jie pasakoja ir kas jiems atsitinka, svarbu, kad visa tai jau yra „tavo“ ir kad dabar tai esi ir „tu“.

Galite turėti savybių, padedančių draugystei (ne visi jas turi). Tačiau negalite nuspręsti, kada pasirodys draugas ar kas jis bus. Pavyzdžiui, visi išgyvename nepamirštamas akimirkas, kai staiga suvokiame, kad priešais yra kažkas, kuris gali skaityti tave lyg tai būtum tu pats, kuris gali vaikščioti po tavo sielą be tavo paaiškinimų, be žemėlapių, kompasų ar raktažodžių, kurie padėtų suprasti tai, ką jie ten rado. Tai yra empatija, unikalus ryšys, kuris atsiranda tik su labai nedaugeliu žmonių tavo gyvenime, ir tai yra kelionė per tikro gyvenimo gelmę.

Mes visi esam susipažinę su žmonėmis, kurie padeda šalia esantiems duoti tai, ką turi geriausia savyje. Tai žmonės, kuriems pavyksta, kad kiti norėtų, cituojant vieną rašytoją „ištraukti iš savęs geresnį aš“. Yra žmonių, kurie moka žiūrėti ir dėl to surasti vidinį žmogaus raktą. Pasitikėjimo raktą, kurį tu duodi tik tada, kai žinai, kad būsi pastebėtas, priimtas ir mylimas del savęs paties.

20090311

Laisvė, pianinas ir kalba


Šiandien - nepriklausomybės atkūrimo diena, ir noriu su jumis pasidalinti mintimis, kurios man kyla šios šventės proga.

Kalbant su viena drauge apie tai, ką reiškia laisvė, ji man pasakė: "Tai yra elgtis savo nuožiūra". Tada aš pagalvojau apie tą Franko Sinatros dainą "My way" (liet. savo nuožiūra, savaip). Panašu, kad teiginys pasielgiau savo nuožiūra apibendrina plačiai paplitusį supratimą, kad laisvė reiškia savęs bei savo valios įtvirtinimą. Tokia laisvė yra sutelkta į patį pasirinkimą, o ne į tai, ką ir kodėl mes pasirenkame. Jei šiandien universitete ar darbovietėje tu išdristum pasakyti, kad kai kurie pasirinkimai yra nesuderinami su žmogaus orumu ir gerumu, tai gali susilaukti keistų žvilgsnių.
O aš laisvę suprantu kitaip - laisvė ir dorybė yra neatsiejami dalykai. Pasiskolinsiu vieno autoriaus metaforas, kad suprastumėte, ką noriu pasakyti. Mokymasis skambinti pianinu pradžioje atrodo varginantis ir nuobodus darbas. Bet ilgainiui kartojant pratimus tai, kas atrodė kaip našta, ima atrodyti kitaip. Iš tiesų mus išlaisvina mokėjimas tinkamus dalykus atlikti tinkamai. Gali groti bet kokius, net pačius sudėtingiausius kūrinius. Gali kurti naują muziką. Suprantama, maigyti klavišus gali bet kas. Tačiau tai nėra tikra žmogaus laisvė, o "rudimentinis, necivilizuotas laisvės įsivaizdavimas". Kartodamas pratimus, tobulindamas skambinimo pianinu meistriškumą ir drausmingumą atrasi naują ir prasmingesnę laisvę - laisvę daryti tobulai tai, ką nori daryti. Panašiai atsitinka mokantis naujos kalbos. Manau, visi esame patyrę, kad geriausias būdas išmokti naują kalbą - tai jos klausytis ir bandyti kalbėti. Tam tikru metu mokomės gramatikos ir leksikos - "taisyklių", garsus paverčiančių kalba. Be šių taisyklių negalėtume bendrauti, o tik neaiškiai veblentume. Šis įprastas pavyzdys iš tiesų padeda atskleisti tiesą apie laisvę. Nors kalba reiškia privalėjimą laikytis taisyklių, bet būtent tos taisyklės suteikia laisvę sudarinėti naujus sakinius, kurti naujas idėjas ir bendrauti. Sumenkidami laisvę iki laisvės klysti, mes kartu pažeminame ją ir save. Laisvė moko vengti klaidų. Būdami laisvi, esame įpratę tinkamai elgtis ir vengti klaidų. O kita žodžio "įprotis" reikšmė yra dorybė.
Atkakliai laikytis savo "nuožiūros" tik todėl, kad ta nuožiūra yra mano, reiškia kvailai daužyti pianino klavišus arba neaiškiai veblenti. Man patinka kilnesnė idėja, kurią vadinčiau laisve tobulumui. Tai yra laisvė susiformavusi kaip įprotis teisingai elgtis. Ir ji tikrai žmogiška. Nes būtent tokia laisvė pasotina mūsų įgimtą laimės troškimą. Laisvė mums padeda tapti žmonėmis.
Ir pagaliau, sveikinu jus su nepriklausomybės atkūrimo dienos proga!!!