Vienas vardas - Lietuva

Giedojom visi... Reiktų gal ir dažniau? Kai mačiau šį įrašą ir kai buvau dainų šventėje, galvojau: Kokia Tu Lietuva didi.
O kada grįšit tie, kurie išvažiavot?

Kiek galime išmokti...

Viena mano mokyklos laikų draugė, kartas nuo karto prisimena mane ir siunčia man įdomius straipsnius ir video. Deja, dažnai užmiršta pridėti bent pora žodžių... Gaila, kad ji ispanė ir negali paskaityti mano blogo, nes nemoka lietuvių kalbos. Bet aš pasidalinsiu su jumis paskutinį video, kurį gavau, nes man begalo patiko.
Kalba ispaniškai, todėl toms kurios nesuprantate Servanteso kalbos, papasakosiu, kad tie 2 vaikinai kurie rodomi pradžioje yra broliai, o gydytojas nenori leisti jauniausiam bėgti, nes jis pasitempė koją. Vyriausias prašo gydytojo, kad leistų jam bėgti, nes jis ilgai ruošėsi toms varžyboms. O tai - vienintelė veikla, kuri jam padeda išsireikšti ir šypsotis.
Manau, kad to užteks, kad suprastumėt viską. Nežinau, kaip jums, bet man labai patiktų turėti tų žmonių širdis.
Kaip sunku suprasti tuos "žmones" kurie sako, kad nereikėtų leisti jiems gimti.

Gegužė - tai Jos mėnuo

Laukiu komentarų...

Gatvės muzikos diena

Štai kaip mes vakar atrodėm...

Kai spaudžia bet kokia krizė

Šitas video trunka tik 6 minutes, verta pažiūrėti.

Jei aš būčiau buvęs ten

Šiandien - Didysis Penktadienis... (Su lietuviškais subtitrais).

Draugystė – tai lobis

Žmonėms patinka turėti draugų – žmonių, su kuriais jie dalinasi gyvenimu, patirtimi, su kuriais praleidzia laiką, kalbasi. Mes mėgstame draugus ir mums jie atrodo labai svarbūs, netgi būtini. Draugystė yra ryšys, turintis ypatingą reikšmę. Kartu su šeima ir darbu tai yra kažkas, kas mums atrodo vertinga ir kam mes skiriame laiko ir jėgų. Norime turėti draugų: kad nebūtume vieni (kartais vienatvę jaučiame netgi tada, kai mus supa kiti žmonės), kad gyvenimas būtų pilnesnis ir būtų galima juo mėgautis. Kaip rašė Aristotelis, „be draugų niekas nenori gyventi netgi turėdamas visas kitas gėrybes“.

Galbūt dėl to aš rašau šitai. Rašymas apie draugystę man padeda sužinoti, ko aš iš jos tikiuosi, ką duodu savo draugams, ar mano draugystė su jais yra pilnavertė ar tiesiog „patenkinama“. Mąstymas apie tokius dalykus padeda juos išgyventi geriau.

Aukščiau minėjau, kad įgyti draugystę reikalauja pastangų. Pastangos būtinos, nes dalykai savaime neįvyksta. Be to, draugystė negali būti priverstina. Todėl galima sakyti, kad draugystė ateina kaip dovana, kurią priimam.Vieną akimirką tarp dviejų žmonių atsiranda noras dalintis, bendrauti, pasakoti, ką turi viduje ir lyginti su kito, noras būti pažintam kuo giliau. Iš tikrųjų, kai horizonte matom galimybę sukurti naują draugystę, kuri bus tikra ir gili, kuri praturtins ir pripildys vidų, atrodo, kad tavo dvasia išsiplečia ir auga. Tai kaip matyti saulėtos dienos gimimą. Matai gyvenimą kitomis spalvomis, nes draugai įprasmina mūsų gyvenimą: įvykiai nebebus tik mūsų, bet bus ir jų. Dalykai taps skirtingi, nes gyvensim galvodami, kaip jais pasidalinsim, pasakosim, aptarsim ir palyginsim. Viskas, kas susiję su mūsų draugais, mus domina: ką jie daro, ką mąsto, kaip gyvena. Svarbu ne tik tai, ką jie pasakoja ir kas jiems atsitinka, svarbu, kad visa tai jau yra „tavo“ ir kad dabar tai esi ir „tu“.

Galite turėti savybių, padedančių draugystei (ne visi jas turi). Tačiau negalite nuspręsti, kada pasirodys draugas ar kas jis bus. Pavyzdžiui, visi išgyvename nepamirštamas akimirkas, kai staiga suvokiame, kad priešais yra kažkas, kuris gali skaityti tave lyg tai būtum tu pats, kuris gali vaikščioti po tavo sielą be tavo paaiškinimų, be žemėlapių, kompasų ar raktažodžių, kurie padėtų suprasti tai, ką jie ten rado. Tai yra empatija, unikalus ryšys, kuris atsiranda tik su labai nedaugeliu žmonių tavo gyvenime, ir tai yra kelionė per tikro gyvenimo gelmę.

Mes visi esam susipažinę su žmonėmis, kurie padeda šalia esantiems duoti tai, ką turi geriausia savyje. Tai žmonės, kuriems pavyksta, kad kiti norėtų, cituojant vieną rašytoją „ištraukti iš savęs geresnį aš“. Yra žmonių, kurie moka žiūrėti ir dėl to surasti vidinį žmogaus raktą. Pasitikėjimo raktą, kurį tu duodi tik tada, kai žinai, kad būsi pastebėtas, priimtas ir mylimas del savęs paties.