Paskutinė paskaita

Praeitą savaitę kalbėjau su viena drauge apie gyvenimo tikslą ir žinau, kad šita tema ne vien tik jai rūpi. Dėlto pridedu vieną įrašą, kuris gali apšviesti daugiau nei vieną protą...Labai verta paklausyti ir tiems, kurie supranta ar moka ispanų kalbą. Bus proga pasipraktikuoti, nes subtitulai - ispaniškai...

Įdomus eksperimentas

Paskaitykite, ką man siuntė draugė:
Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais. Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3-ejų metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį timptelėjo už rankos ir jis grįžčiodamas buvo priverstaseiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 min. kol muzikantas grojo tik 6 žmonės buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 min. muzikantas surinko 32$. Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio „pasirodymo" metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už 100 000$. Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post", kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas: ar suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste (banalioje aplinkoje, netinkamą valandą)? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir pasiklausytume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?
Šis eksperimentas yra nufilmuotas.

Pasilik šalia manęs

Pagaliau aš grįžau iš Strėvadvario. Tikiuosi, kad jūs kantriai laukėte ir dabar esate prie ekranų. Taigi dedikuoju jums šią dainą...

Atrodo, kad kažkokie žmogeliai važinėjo po visą pasaulį ir įrašinėjo gatvės muzikantus, atliekančius skirtingas tos pačios dainos Stand by me versijas; tą dainą dainavo Ben E. King.

Su įrašu padarė "megamix", kuriame matosi dalis iš kiekvieno gautos medžiagos. Rezultatas neįtikėtinas.

Čia muzikantai iš Santa Monikos, Kalifornijos, Naujojo Orleano, Luisianos, iš Amsterdamo, Amerikos indėnų būgnininkų grupė iš Naujosios Meksikos, violončelistas rusas, Pietų Afrikos moterų choras... žmonės iš Barselonos, Karakaso, Kongo ir Rio de Žaneiro. Visi - gatvės muzikantai.

Man patiko, o jums?

Nieko nėra neįmanoma

Šį pirmadienį važiuoju į Strėvadvarį, kad pasisemčiau jėgų sau. Ir ne tik sau - noriu sukaupti atsargų, kad grįžusi galėčiau nešti jus visus kaip tas vyras...Oho!!! Juk nieko nėra neįmanoma...

Pasiryžimai naujiems metams

Gavau tokį sveikinimą: ,,Ateinančiais metais tegul išsipildo visos tavo svajonės". Paėmiau žodyną ir suradęs žodį ,,svajonė", radau dvi reikšmes. Pirmoji tokia: ,,Kas vaizduotės sukurta, mintyse įsivaizduojama". Šiuo požiūriu, atrodo, nelabai rekomenduotina turėti arba sugalvoti daug svajonių, nes... rizikuojame užsisvajoti.

Antroji reikšmė priešinga: ,,Svajojamas, trokštamas dalykas". Aš tai suprantu kaip viltį, kurios išsipildymas yra labai patrauklus. Tą turime omenyje, kai kalbame apie ateities svajones. Tradicinė filosofiją tai vadina ,,vilties aistra". Žinoma, viltis yra ne tik dorybė, bet ir aistra, uždeganti sielą ir kūną. O vienas išminčius tvirtina, kad ji būdinga jaunuoliams ir girtuokliams.
Aš taip pat norėčiau, kad svajonės išsipildytų, kaip sakoma sveikinime, bet tikiuosi, jog nepaisant paviršutiniškjo optimizmo ar pesimizmo sugebėsime žvelgti šiek tiek aukščiau. Aš nemanau, kad ateitis visada yra geresnė, nei kad gera visada yra praeityje.

Statykime už dabartį. Darykime viską, kad kiekviena išgyventa akimirka turėtų amžinybės vertę, kad kasdien galėtume paliesti Dangų.

O pabaigai pasiryžimas tik man: pradėti metus su šypsena ir neprarasti humoro jausmo.

Dievo pastatyta prakartėlė (III) - Jahvė, puodžius

,,Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,

pagal savo paveikslą sukūrė jį;

vyrą ir moterį; sukūrė juos“(Pr 1,27).

Panašiai ir su puodžiumi,

sėdinčiu prie darbo /.../.

Rankomis jis minko molį

ir kojomis mina.

Jo širdis užimta rūpesčiu užbaigti glazūravimą,

ir jis nori rūpestingai užkurti savo degimo krosnį.

Visis šitie yra pasitikintys savo rankomis,

Kiekvienas jų yra įgudęs savo darbe.

Be jų negalėtų būti įkurtas joks miestas /.../.

Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje,

Nesupranta teismų nuosprendžių;

Jie negali paaiškinti išminties mokymo,

nei rasi juos tarp didžiūnų.

Betgi jie palaiko pasaulio sandarą

ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius (Sir 38, 29-34).

Ar nežinojote, kad angelai dirba, ir kad Danguje yra visokiausių dirbtuvių? Negalėtų ir būti kitaip, nes angelai – dvasinės būtybės, o dvasioms yra būdinga kurti. Taip ir žmonės, jau pasiekę šlovę, džiaugiasi ta pačia privilegija. Juk visai suprantama, kad didieji tapytojai, poetai, skulptoriai ar trimitininkai tęstų savo darbus Rojuje. Kas liktų iš Mocarto be muzikos? Kaip Velazkes Danguje būtų Velazkes be spalvų pilnos paletės ir didžiulės drobės prieš akis? Taip pat ir su tais, kurie rašo romanus, yra žemdirbiai, virėjai, juokdariai ar notarai. Danguje darbas yra Dievo teikiamos laimės dalis.

• Tačiau, - pasakysite man, - kas gi tuomet lieka iš to garsaus amžinojo poilsio?

Aišku, ilsimasi, bet tik nuo nuovargio, prakaito, šio pasaulio rūpesčių, o ne nuo žmogiškojo būvio. Jau Jobo knygoje buvo parašyta, kad žmogus sukurtas darbui kaip paukščiai skrydžiui. Taigi, jei tai mūsų savybė, būtų nesąmonė praleisti amžinybę tinginiaujant.

Bet grįžkime prie reikalo. Prieš Jahvei sukuriant žmogų, Dangaus dirbtuvėse nebuvo dirbama nei su medžiu, nei su akmeniu, nei su bronza, nei su jokia kita materialia medžiaga. Angelai modeliuodavo kūrinius tik vaizduotėje ir sandėliuodavo juos fantazijos darbų saugykloje. Ten pūpsojo (tai tik būdas pasakyt, nes dvasia neužima vietos) kalnai projektų: kupranugariai dykumoms, asiliukai laukams, saulėlydžiai Antarktidai, įvairios tekstūros debesys tropikų audroms... Kartais Jahvė – žinoma, vienintelis tikras Kūrėjas (visi kiti yra tik kūrybingi) – aplankydavo tą svajonių sandėlį, patvirtindavo kuriuos nors projektus ir suteikdavo jiems būtį, išplėšdamas iš nebūties.

Viskas buvo taip sutvarkyta. Taigi visi ten, aukštybėse, buvo labai nustebę, kai vieną rytą Dievas nusprendė susitepti rankas moliu.

Jahvė padarė pertraukėlę. Peržvelgė visą kūriniją ir akimirkai sustabdė centrinį galaktikų laikrodį: sulaikė žvaigždžių mirksėjimą, kometų skrydį, upių srovenimą, vėjelio švilpimą... Tą sekundę netgi bangos vandenyne taip ir liko pasistiebusios lyg būtų iškaltos iš sidabro. Pasaulyje stojo tokia gili tyla, kad net ir angelai bijojo ją sutrikdyti savo skrydžiu. Ir Dievas tarė:

• Pradėsime antrąjį Kūrimo veiksmą. Viskas yra paruošta pasitikti šio pasaulio valdovą. Taigi padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą...

Tuomet nusileido į žemę ir paupy, gluosnių pavėsyje, atidarė puodžiaus dirbtuvę.

Jahvė nuo žemės paėmė purvo. Rausvas ir minkštas molis iš karto pakluso švelnioms Kūrėjo rankoms.

• Pirmiausia padarysiu jūsų karaliaus kūną, – pasakė Jahvė.

Pasilenkęs prie žemės ėmė lipdyti, tyliai kalbėdamas:

• Tavo kūnas bus gražus ir stiprus. Vaikščiosi išsitiesęs, nes neturi žemintis prieš jokį kūrinį, tiktai prieš savo Dievą.

Tavo akys žvelgs tiesiai kaip ereliai ir matys reljefą, matuos atstumus ir džiaugsis daiktų spalvomis. Įžiebsiu jose tokią šviesą, kad kiti kūriniai atpažintų tave kaip savo šeimininką.

Tavo rankos bus patrauklios ir stiprios: bus tinkamos smogti, bet dalins ir glamones. Jos turės net savo kalbą, tokią pat išraiškingą kaip ir žvilgsnis ar žodis. Tau tarnaus, kad kurtum grožį, valdys grubius ir tobulai tikslius instrumentus, bus jautrios bei tvirtos.

Sukursiu tau širdį – kraujo pompą, kuri ne tik teiks gyvybę visam kūnui, bet ir bus dvasios seismografu, tikslioje dūžių skalėje registruojančiu visas emocijas, kurias tavo siela gali patirti.

Turėsi galingas smegenis, galinčias pažinti slapčiausius šios tau sukurtos visatos dėsnius. Smegenų pagalba daug pasieksi, net pats nežinosi, kur jų ribos. Tai bus tobulas aparatas, jei paklus dvasiai, savo vadovei, jei nusižemins prieš tiesą ir ja tikės, jei išmoks pasirinkti Išmintį, o ne išmonę, jei neatsisakys pažinti manęs, savo Kūrėjo.

Be to, tau suteikiu dovaną, kurią iki šiol buvo gavę tik angelai. Sugebėsi mylėti ir priimti meilę. Atsiduodamas kūnu, atiduosi savo sielą ir visą savo būtį, kaip ir aš pats tau save atiduodu. Galėsi susivienyti su savo žmona, o ji su tavimi ištikima ir vaisinga meile. Ir kai sakysi ,,amžinai“, taip ir bus: mylėdamas tapsi amžinas, kaip ir aš esu amžinas.

Šis molis, iš kurio tave lipdau, yra šventas. Būsi kūrinys iš purvo ir dvasios. Neparsiduok, neniekink medžiagos, kurią tau daviau. Nes ir tavo kūnas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Mano Sūnaus kūnas man buvo modeliu kuriant tave, Adomai.

Po to Jahvė papūtė viesulingu vėju, kuris sukietino molį, persmelkė visas poras ir pripildė gyvybės.

Taip atsirado pirmasis žmogus, vienintelis materialus kūrinys, kuris būdamas Dievo atvaizdu, veidas į veidą kalbėjosi su Jahve, mylėjo, kaip myli Jahvė, ir viešpatavo viskam, kas krutėjo ant žemės.

• Tu iš tiesų svarbus, - tarė Kūrėjas, - visata yra tavo.

Pavadink kiekvieną gyvūną ir kiekvieną augalą, nes viską sukūriau tau, o jie dar nežino, kas esantys nei kam yra visatoje. Tu turi apibrėžti ir jiems paaiškinti.

Išmok būti šios žemės šeimininku. Neprašyk, kad tau teiktų tai, ką tik aš galiu duoti. Taip įžeistum mane, sugriautum save ir žemė tave nubaustų.

Mylėk pasaulį, kaip aš myliu, gerbdamas jo dėsnius. Žvelk į grožį ir niekad nenustok juo stebėtis,-- taip pažinsi mane, jo Kūrėją.

Dirbk: padėk man papildyti mano kūrinį. Savo viešpatavimą žemėje parodysi paversdamas ją savo namais, prijaukindamas sau ir mano Sūnui tarnauti.

Viską sutvarkiau Betliejuje Jėzaus gimimui. Tačiau dar trūksta kelių, kuriais atkeliaus piemenys ir Išminčiai. Tau teks padaryti kelių planą, pastatyti Erodo pilį, ėdžias oloje, užeigą...

Arkliai dar ,,basi“. Turėsi tapti kalviu, kad išspręstum šią problemą. Ir puodžiumi, kaip ir aš, kad būtų kur laikyti vandenį ir gruodus mano Betliejaus namuose. Turi išrasti gyvulininkystę, nes viską reikia pripildyti avelių. Tau duosiu visokių augalų sėklų, kad atsirastų žemės ūkis.

Be to, turi žinoti, kad žemės gelmėse paslėpiau naftos, o materijos šerdį pripildžiau energijos. Turėk kantrybės, - atrasi tai ir būsi galingas.

Sukūriau aštuonis milijonus paukščių rūšių, kad išmoktum mėgdžioti jų skrydį. Jie bus ir tavo muzikos mokytojai. (Taip pat yra aštuoni milijonai skruzdžių rūšių, bet abejoju, kad jos galėtų tave išmokyti ko nors praktiško, kad ir kaip stengtųsi pasakėčių kūrėjai.)

Galiausiai, tau suteikia žodžio dovaną, kad kalbėtume tavo kalba, kai tau manęs reikės. Kalbėk su manim, noriu būti tavo pašnekovas visą laiką. Kasdien paskirk man savo darbą ir dainuok man visose savo dainose.

Visuomet sakyk tiesą – nepaniekink žodžio, kurį tau daviau. Jei pavargsi, gali sukurti literatūrą.

Su visu tuo, ar galėsi padėti man pastatyti prakartėlę?

Su Šv. Kalėdom!

Viduramžių teologas Vilhelmas de S. Thierry kartą yra pasakęs: Dievas, pradedant nuo Adomo, matė, kad jo didybė žmoguje provokavo pasipriešinimą; kad žmogus jaučiasi ribojamas savo būtyje ir grasinamas savo laisvėje. Todėl Dievas pasirinko naują kelią. Tapo Kūdikiu. Tapo priklausomu ir silpnu, reikalingu mūsų meilės. Dabar, sako Kūdikiu tapęs Dievas, nebegalite manęs bijoti, dabar galite mane tik mylėti.