Geros atostogos!

Taip atrodo Strėvadvaris

Įsivaizduoju, kad dauguma iš jūsų dabar atostogauja ar greitai atostogaus. Kadangi jūs išmintingos, tikriausiai gerai išnaudojat tą laiką: pasiėmėt su savim gerą knygą, praktikuojat jūsų mėgstamiausią sportą arba muzikuojat. Rytoj aš važiuosiu į Strėvadvarį, puikiausią vietą pailsėti, 70 km nuo Vilniaus, netoli Strėvos upės. Būsiu tenai iki mėnesio pabaigos. Gal mane aplankysit? Visos žinot mano mobilų...
Kadangi ten nebus interneto, mano blogas pailsės kartu su manim. Jūs, žinoma, turėsit progą atidžiai peržiūrėti visus mano blogo įrašus, kurių nesuspėjot perskaityti iki šiol. Galite siųsti visokius komentarus. Aš pažadu viską skaityti, kai grįšiu...
O kad turėtumėt apie ką galvoti per tas dienas, palieku čia neblogą medžiagą... ar pagaunat?

Čia geras

Kad pasijuoktumėte...Gal ir jūs buvote tokios vikrios?

Tarnavimas neša džiaugsmą

Praeitą mėnesį buvau Klaipėdoje, stovykloje, kartu su 24 ispanėmis ir 10 lietuvių. Tokią stovyklą organizuojame jau keletą metų. Kasdien pasiskirstydavom grupelėmis ir važuodavom aplankyti vaikų bei senelių Klaipėdoje ir Kretingoje.

Per 10 stovykloje praleistų dienų mes bandėm nunešti bent truputį džiaugsmo ir meilės našlaičiams, seneliams ir ligoniams, o ypač parodyti jiems, kad kažkam rūpi jų gyvenimas. Man įsiminė vienos įstaigos darbuotojos komentaras. Ji man sakė, kad mūsų apsilankymai ir darbas labiausiai padeda darbuotojams. Matydami tas jaunas merginas, kurios praleidžia savo atostogas stovykloje, skiria laiką ir energiją, žaidžia su vaikais, prižiūri, maitina ligonius, globos įstaigų darbuotojai gali kitomis akimis pažvelgti į tuos žmones, su kuriais jie dirba kasdien.


Vakarus skyrėme susipažinti su Lietuva, aplankėm Nidą, Palangą, Olandų kepurę...
Paskutinę dieną paruošėme pasirodymą seneliams, dainavom, vaidinom. Ispanės net išmoko lietuvišką šokį.
Vienu žodžiu, buvo nuostabu, ir manau, kad visos merginos nori grįžti į stovyklą kitais metais.
Akyse man stovi vienas senelis, kuris prieš porą metų laukė mūsų prie pensionato durų. Mes jį atpažinom, nes jau senai ten gyveno, mums daug papasakojo apie savo gyvenimą, tremties metus Sibire. Tą kartą, kai išlipom iš autobuso, jis prisiartino, apkabino kiekvieną ir vis kartojo šiuos žodžius: "Aš žinojau, kad pamatysiu jus dar kartą. Gydytojai man pasakė, kad su mano liga išgyvensiu tik iki Kalėdų, bet aš jiems sakiau, kad liksiu gyvas iki vasaros, nes man reikėjo matyti jūsų šypsenas dar vieną kartą ir atsisveikinti su jumis." Jis mirė per kitas Kalėdas, o jo ryžtas kovoti prieš sunkumus iki šiol man padeda.

Vienas vardas - Lietuva

Giedojom visi... Reiktų gal ir dažniau? Kai mačiau šį įrašą ir kai buvau dainų šventėje, galvojau: Kokia Tu Lietuva didi.
O kada grįšit tie, kurie išvažiavot?

Kiek galime išmokti...

Viena mano mokyklos laikų draugė, kartas nuo karto prisimena mane ir siunčia man įdomius straipsnius ir video. Deja, dažnai užmiršta pridėti bent pora žodžių... Gaila, kad ji ispanė ir negali paskaityti mano blogo, nes nemoka lietuvių kalbos. Bet aš pasidalinsiu su jumis paskutinį video, kurį gavau, nes man begalo patiko.
Kalba ispaniškai, todėl toms kurios nesuprantate Servanteso kalbos, papasakosiu, kad tie 2 vaikinai kurie rodomi pradžioje yra broliai, o gydytojas nenori leisti jauniausiam bėgti, nes jis pasitempė koją. Vyriausias prašo gydytojo, kad leistų jam bėgti, nes jis ilgai ruošėsi toms varžyboms. O tai - vienintelė veikla, kuri jam padeda išsireikšti ir šypsotis.
Manau, kad to užteks, kad suprastumėt viską. Nežinau, kaip jums, bet man labai patiktų turėti tų žmonių širdis.
Kaip sunku suprasti tuos "žmones" kurie sako, kad nereikėtų leisti jiems gimti.

Gegužė - tai Jos mėnuo

Laukiu komentarų...

Gatvės muzikos diena

Štai kaip mes vakar atrodėm...